Kęstučio Navako kūrybą (Kęstutis Navakas, Du lagaminai sniego: Esė,
Vilnius: “Tyto alba”, 2008 m., 208 p., 2000 egz.) sunku apibendrinti, nes ji tarsi išsišakoja dviem skirtingom linkmėm – tai yra itin subtili, literatūriškai virtuoziška rimtoji poezija (bei dalis prozos) ir humoristiniai rašiniai (vėlgi eilėmis bei proza). Grynai humorui yra skirta knyga „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ (2007), bet komiško feljetono stilius yra smagiai užvaldęs ir esė rinkinį „Gero gyvenimo kronikos“ (2005).
Rinkinio „Du lagaminai sniego“ daugumoje tekstų vėl žavi tas elegantiškas šmaikštumas, taip pat ir išradingos stiliaus grožybės, kurios liejasi lengvai, ir paprasčiausia buitinė aplinka pražysta „energetinės“ nakties stilistikos tropais, palyginimais: „Dešinėje – durys, už kurių kitos buto erdvės, buto niekas, jį mes atskyrėme kaip austrės žarnyną ir palikome kriauklėje“ (p. 45).
Naująjį rinkinį žanro požiūriu sunku apibrėžti, o gal ir lengva, nes pats autorius knygos viršelio atvarte teigia: „žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas – nuo reportažo iki novelės“. Tikra tiesa – esama čia ir to, ką iš bėdos, o gal iš laimės, galima pavadinti reportažu, yra ir bent dvi aukščiausio lygio novelės.
Knyga padalinta į tris dalis. Pirmoji – rimčiausioji – rašytojo, o gal gulbės (o gal rašytojo kaip gulbino) plunksna kedena buitį ir būtį, taip pat ir slėpiningus asmens egzistencijos klausimus (pats autorius turbūt susigūžtų dėl tokios pompastiškos formuluotės), antroji nemažai (nors ne iki galo) linksta į autobiografinių esė žanrą, o trečioji skirta užsienio kelionėms. Tiesą sakant, prie trečiosios iš priekio prilipdžius paskutinį antrosios tekstą apie Plungę, visa dalis išeitų apie keliones kur nors.
Kad ir kur keliautų Navakas, jis parveža mums teksto malonumą – bergždžiai čia tikėtumėmės kokių nors objektyvių aprašymų apie aplankytas šalis ir jose vykusius renginius. Iš oficialiosios dalies autoriui knieti pabėgti kaip paukščiui iš aktų salės. „Scenoje – kalbos. Kad įsivaizduotumėte kokios, tepasakysiu, jog UNESCO generalinis direktorius K. Matsuura japoniškai (su vertimu) kalbėjo keturiasdešimt septynias minutes. Vėliau kai kurie poetai kai ką skaitė, o aš rūmų fojė toliau rinkau moteriškus vardus“ (p. 189).
Autorius tik išimtiniais priverstiniais atvejais pasirodo tose renginių dalyse, kuriose jam pačiam nereikia skaityti savo kūrybos. Ar jis dėl to ką nors praranda, ne skaitytojo reikalas, bet kad skaitytojas laimi, akivaizdu. Šios knygos tekstai niekada nėra reikšmingos realybės aprašymai – tai visada „žaidimas gražiais paviršiais“, kuris retkarčiais gali ir nusibosti, bet žavingiausiais atvejais pro paviršių prasiskverbiama į gelmes.
Bet apie tai vėliau, o kol kas, pakerėti teksto magijos, kartu su autoriumi svinguojame užsieniuose (t. y. trečioje dalyje, bet juk nėra jokios būtinybės šiuos tekstus skaityti iš eilės). Rašytojo žaismingumas nepranokstamas – kai kur grynai rašytinis, neįmanomas perteikti kalbant, pavyzdžiui, nuostabi kelionės į Suomiją vaizdo pradžia:
– Man daugiau nebepilkit, – sakau, – man jau jūsų raidės dvejinasi. – Nieko nuostabaus, – sako Anna, Jaana ir Leena, – čia gi Suomija, mes netaupom savo abėcėlės. (p. 176)
Gali susidaryti įspūdis, kad autorius tuo užsižaidžia, kad jis tiesiog maniakiškai vengia parašyti bent vieną nežaismingą sakinį, bet skaitytojas hipnotizuojamas, narkotizuojamas ir negali rasti sakinio, ties kuriuo pasakytų (nors gal ir norėtų): gana, man jau nusibodo. Šie tekstai tinkami ir kaip linksminimo ar bent žvalinimo terapija – liūdesio (arba sunkių pagirių – apie alkoholio saikingą ir ne vartojimą čia kalbama nemažai) valandą.
O štai tekstas apie viešnagę Hamburge (jis tiktų, beje, ir autobiografinei daliai) atveria ir įdomią istorinės jausenos perspektyvą. 1989 m., vykstant pirmą kartą į Vakarus, tai buvo dar Sovietijos žmogaus kelionė, ir tas atsivėręs pasaulis neišvengiamai stulbino: „Išmokau [...] apsipirkti neįmanomiausiuose prekybos centruose (iš pradžių šluodavau „deficitus“: žirnelius, šprotus, majonezą...) [...]“ (p. 163). Šia prasme esė „Nemiegantis Hamburge“ yra išskirtinė, kitose kelionėse – į Graikiją, JAV, Suomiją, Makedoniją, vėl į Vokietiją, Latviją, Šiaurės Afriką – pokštauja jau patyręs keliautojas Navakas.
Tiesa, knygoje, prisimenant vaikystės ir jaunystės pomėgius bei įspūdžius, šalia vinilinių plokštelių protarpiais šmėkšteli ir tokie reliktai, kurių prasmė bus beprasmiška ne tik jaunesnės kartos žmonėms, bet primiršta ir vyresniems, pavyzdžiui, seno serialo (kai jie vadinosi ne serialais, o daugiaserijiniais filmais) šnipas Štirlicas arba mitas, kad Londone visada lyja arba tvyro rūkas.
Pirmieji antros dalies („Nuskriausti vaiką“) tekstai, kaip jau minėjau, yra autobiografiniai, ir čia kyla mintis, kad autorius tuo pačiu stiliumi galėjo parašyti atsiminimų knygelę – pradedant vaikyste Taujėnuose ir baigiant namu Kaune, Molėtų gatvėje, kur būsimasis rašytojas dar vaikystėje buvo perkeltas tėvų ir tarp senų bei naujesnių baldų ir kurioziškų relikvijų tebegyvena iki šiol, o pakeliui įterpiant daugybę linksmų patirčių tame pačiame Kaune, Vilniuje bei kitose pasaulio vietose.
Provincija vadinamajam kūrėjo tapsmui, regis, beviltiškai nepalanki, nes Navakas apie persikėlimą į Kauną rašo taip: „Tai ir buvo vienas kardinaliausių mano gyvenimo pokyčių. Nelabai dar ir to gyvenimo buvau sukaupęs, tik tiek, kad gerai mokėjau skaityti, tačiau jei ne šis persikraustymas, dabar ne tik skaityčiau Ukmergės laikraštį „Gimtoji žemė“, bet ir rašyčiau tik į jį“ (p. 100).
Jau visai nesenas apsilankymas Plungėje, atrodo, tik patvirtina rašytojo požiūrį į provincijos beviltiškumą: „Juk mieste, kurio nėra, nieko ir neįvyko. Pabuvau tik“ (p. 153). Ir tik atlaidaus ironiško žvilgsnio į vaikystę nusipelno anuometinė Ukmergė: „Ukmergė, pagrindinis vaikystės didmiestis. Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas. Čia atvažiuodavau uostyti biskvitinių pyragaičių ir laukti pirmame univermago aukšte niekaip neapsiperkančių namiškių“ (p. 76).
Šioje knygos dalyje taip pat įdomus tekstas „Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“ Čia smagiai apžvelgiama ir pasaulio rašytojų patirtis, ir lietuvių, t. p. asmeninė.
Bet turbūt įdomiausia pirma dalis, kurioje ne tik žaismingai, bet ir prasmingai suskamba vienatvės, negalėjimo pažinti Kitą motyvai – jie skleidėsi jau rinkinio „Gero gyvenimo kronikos“ tekste „Visai kitas žmogus“.
Matyt, kitaip negu Taujėnuose, dideliame mieste kiti žmonės dažniausiai yra „Bevardžiai“ (taip pavadinta esė): „Kasdien jie vis kiti, tu niekada jų neišmoksi“ (p. 14).
Atsitiktinių praeivių svetimumas: „Tu supranti žodžius, tačiau tau jie nieko nesako. Tavo kalba sukurta tam, kad aiškintų, ne klaidintų, jų – priešingai“ (p. 14). O kitame tekste pasakotoją varpo „iš visur man nereikalingų pokalbių šrapneliai“ (p. 49).
Nuolatinė aplinkinio pasaulio kaita dar labiau didina susvetimėjimą: „Viskas – ir tie žmonės, ir tas mano miestas – kasdien iš manęs iškeliauja“ (p. 30). Laiko kaita asmenybei suteikia patirties, o kartu atneša vis daugiau tuštumos, nes palieka vis mažiau dar nepažintos erdvės, kurią galima įsisavinti, įprasminti. „Pažymėjau visus šiuos daiktus, vietas bei veiksmus ir palikau. Jie neturi autonomiško buvimo, be manęs jie paprasčiausiai nustoja buvę, virsta tuščia vieta“ („Tuščia vieta“, p. 32).
Pastaroji citata taip pat rodo tarsi solipsistinę nuostatą: pasaulis mums egzistuoja tiek, kiek mes sugebame jį matyti, jausti, pažinti – visa kita tėra chimeriška, įžūli, bet butaforiška erzelynė, apsimetanti tikrove, kurią aprašo laikraščiai. Lieka bandymas žvelgti į dvasios lankas ir sielos kambarius, vienintelį tikrą pasaulį, bet jo ribų negalima nubrėžti; tik kažkas kartą „pravėrė duris į kažkokį nejaukiai kitą pasaulį, o iš ten krinta keisti, dienraščių neaprašyti šešėliai“ (p. 24).
Tas subjektyvumo ir vienatvės suvokimas taip pat, ir ypač ryškiai, yra rašytojo dalia, o kartu ir tam tikra išeitis – naujo pasaulio kūrimas. Ir štai ta meniškai išreikšta tiesa apie meną: „Daiktai pernelyg tingūs keisti parodymus, dažniausiai juos perrašom mes, stebintys, todėl lašas mums nebėra lašas, akmuo nebėra akmuo, ir vėjas pučia pilna burna giliausios prasmės“ (p. 59).
Pirmąją dalį baigmėje įspūdingai vainikuoja du tekstai, kurie labiausiai iš visų vadintini novelėmis. Abu jie apie vieną ar dvi vienišo žmogaus (pirmame tai – „jis“, antrame – „aš“) dienas. Jų situacijos įtampa (antrame didesnė) ir vidinio konflikto (veikiau – nerimo) motyvas tėra nubrėžti filigraniškais, bet minimalistiniais potėpiais, įvykių plėtotė kuo mažiausia, o potekstės erdvė podraug liūdna ir šviesi.
Tekstas „Laiškas“ – apie dieną, kurią be tiesioginio tikslo prasibastyta mažai pažįstamame miesto rajone. Herojaus bastymosi kelią aprašantis tekstas tarsi laiko užspaudęs besikaupiantį norą tapti tikra novele ir tik pačioje pabaigoje tai išreiškia: herojus grįžta namo, kur, kaip jis žino, jo laukia neatplėštas laiškas, pakeisiantis jo gyvenimo tėkmę. Kaip ir kodėl – nė kiek nepaaiškėja, bet šios pabaigos šviesoje naujus kontūrus įgyja kai kurios pradžioje mestos užuominos. Tarsi rašytojas erzintų skaitytoją arba šaipytųsi, betgi ne – tai toks specifinis hipertrofuoto nutylėjimo, ne mistinio ir siužetiškai neintriguojančio, bet savaip įtaigaus slėpinio metodas.
Mįslinga situacija ir novelėje „Ten jūra“. Čia magišką galią įgyja du (dienraščių neapdainuojami) šešėliai – nesanti jūra ir nerealus pasimatymas, kurio laukimo pripildytas kone visas tekstas. „[...] rytoj ji atskris. Man ji jau skrenda, jau leidžiasi, tik lėtai, labai lėtai, tad jos leidimuisi šiandienos neužteks“ (p. 59).
Ir lėtai, sakinys po sakinio, Kęstutis Navakas čia kuria tobulą tekstą – jo stilistika lietuvių literatūroje nepranokstama.