Viena, apie jokį Lietuvos rašytoją panaši knyga kol kas negali būti parašyta. Antra, šis ir, matyt, joks rimtesnis veikalas apie Shakespeare’ą kol kas į lietuvių kalbą negali būti adekvačiai išverstas. Trečia, nuoširdžios vertėjos ir leidėjų pastangos droviai apnuogina mūsų filologinės kultūros „ikicivilizacinę“ (o gal „pocivilizacinę“?) būklę. Dabar apie viską iš eilės.
I
Vos pasirodęs Greenblatto Willas1 sukėlė pasaulio humanitarų bendruomenės entuziazmą, vadinamas geriausiu dešimtmečio literatūrologiniu veikalu, akademinės kokybės etalonu, Naujojo istorizmo mokyklos triumfu. Todėl nusipelno sveikinimų tie, kurių dėka knyga sąlygiškai greitai pasiekė lietuvių skaitytoją. Ypač, kad Lietuvoje ji negalėtų pretenduoti net į kukliausią mokslinės produkcijos vertinimo balą.
Ir visai ne dėl tų priežasčių, dėl kurių Greenblattas – kaip ir bet kurios novatoriškos, kontraversiškos, greitai išgarsėjusios studijos autorius – buvo gerokai kritikuotas tiek priekabiaujant prie pincetu išrankiotų faktinių netikslumų, tiek kvestionuojant metodologines prielaidas ir drąsius spėjimus2. Mūsiškiams „mokslinio tyrumo“ cenzoriams labiausiai užkliūtų Willo žanras, kurio tiksliausias apibūdinimas, manding, romanas. Patikslinimą – biografinis, istorinis, intelektualusis – kiekvienas gali pridėti pagal skonį.
Užbėgsiu už akių numanomam klausimui, ar romano titulavimas akademiniu veikalu (o gal atvirkščiai) yra kraštutinė postmodernizmo grimasa. Ne, jokiu būdu, nes knygos intencija yra akademinė, jai parašyti reikėjo aukščiausios akademinės kvalifikacijos, ji natūraliai dalyvauja akademinėje diskusijoje, o ją rekomendavus studentams pasiekiama akademinių rezultatų.
Determinacinis mokslingumo ir kanoninių akademinių žanrų (traktatas, monografija, disertacija) ryšys kvestionuojamas ir ironizuojamas jau bene tris šimtmečius3, o Willas suduoda jam coup de grâce. Naujasis istorizmas, kurio vėliavnešys yra Greenblattas, kad ir kvestionuodamas „didžiuosius naratyvus“, gręžiasi į Apšvietos pagimdytas kultūrinių ir socialinių veiksnių sąveikos bei jų tyrimo sampratas. Tad postmodernizmas čia mažai kuo dėtas.
Greenblatto knyga vadintina romanu ne vien todėl (mažiausiai todėl), kad ji skaitoma lengvai ir su literatūriniu malonumu. „Pastaba skaitytojui“, kurią randame prieš pirmąjį skyrių, gerokai primena būdingos fikcinių pasakojimų išlygos, esą sutapimai su tikrove yra atsitiktiniai, inversiją. Autorius leidžia suprasti, kad visi pateikiami istoriniai paveikslai ir duomenys gali pasirodyti nepatikimi ar išgalvoti.
Veikalo pabaigoje įdėtos solidžios „Bibliografinės pastabos“, kuriose suminėti, o kartais dargi trumpai apibūdinti bei įvertinti šimtai tyrimų ir apibendrinančių darbų, tačiau pačiame tekste nėra jokių citatų (taigi ir nuorodų), išskyrus Shakespeare’o bei vienalaikių kūrinių ir dokumentų ištraukas. Beje, lietuviškas leidimas atrodo kur kas mokslingiau, nes jame – net 299 vertėjos išnašos. Nors jų svarba ir nauda neabejojame, tačiau pirminis bibliografinis kodas vertime buvo gerokai transformuotas.
Turbūt esate girdėję anekdotinį receptą, kaip parašyti populiarų šiuolaikinį romaną: viena dalis (homo)erotikos, viena dalis (pseudo)religijos, viena dalis (kvazi)detektyvo ir t. t. Padalijęs knygą ir Shakespeare’o biografiją į dvylika atkarpų, Greenblattas kiekvienoje iš jų svarsto didžiojo Willo kūrybos bei gyvenimo paslaptis vis kitu aspektu. Ir nemaža dalis tų aspektų visiškai sutampa su minėtu receptu.
Antai rašytojo ryšių su globėjais ir mecenatais rekonstrukcija supinta su spėlionėmis apie meilės abiejų lyčių atstovams atspindžius sonetuose. Išplėtota prielaida apie Shakespeare’o šeimos ištikimybę Romos Katalikų Bažnyčiai teikia progos paporinti „egzotiškų“ konfesinių detalių ir sudirginti skaitytojų jausmus šiurpiais religinės netolerancijos paveikslais.
Konkuravimo su Christopheriu Marlowe apibūdinimas atveda prie dramatiško žydų istorijos Anglijoje paveikslo bei užuominų, kad Shakespeare’o talentas ir gilus vidinis humanizmas įgalino jo išskirtinį jautrumą žydų kančioms ir biblinės tautos žmogiškajam orumui. Atseikėta intriguojančio dėmesio feministiniams (priešiškumas žmonai) ir tamsiosios mistikos (Jokūbo „Demonologija“) motyvams, lėbavimo, žudymo scenoms, verslo detalėms. Nors maga užsiminti apie konjunktūrą, būtų sunku paneigti, kad temos ne iš piršto laužtos ir natūraliai keičia viena kitą.
Na, o pats ryškiausias romaniškas knygos bruožas – siautulingas autoriaus vaizduotės šėlsmas. Laikydamasis prielaidos, kad poetinė Shakespeare’o vaizduotė išradingai vartaliojo tūkstančius fenomenaliai įsidėmėtų sodrios gyvenimiškos patirties ir nemažiau įspūdingo literatūrinio išprusimo detalių, Greenblattas jas sudėsto „atgal“ į nuoseklų biografinį pasakojimą be galo lakaus ir kūrybiško įsivaizdavimo „kaip galėję būti“ dėka.
Aristotelinis mimesis principas – susieti įvykius, veikėjus ir aplinkybes pagal būtinybę ar galimybę – yra tiek fikcinio kūrinio, tiek istorizmo kriterijų paisančios „tikroviškos“ rekonstrukcijos įtikinamumo laidas. Į klausimą, ką labiausiai primena Greenblatto dėstymas, impulsyviai atsakytume: Juliano Barneso „rekonstruotą“ kirvarpos pasakojimą, kaip ji plaukė Nojaus laivu4. Menas ir (bent kai kurie) humanitariniai tyrimai tarpsta bemaž tų pačių gebėjimų bei intelekto galių dėka. Monografija ir (akademinis) romanas apie Shakespeare’ą gali skirtis ne moksliškumo, o tik nuobodumo laipsniu, ne rimtumu, kvalifikacija ir įnašu į žinijos lobyną, o tik stilistiniais bei kompoziciniais polinkiais.
Būtinybės, galimybės, tikimybės suvokti, greta įgimtų gebėjimų, grindžiama gausios medžiagos absorbavimu. Šios medžiagos pobūdis ir leidžia bent apytikriai atpažinti akademinį darbą, atskirti jį nuo poetinės kūrybos.
Greenblatto knygoje išnašos sudarytų bent 4/5 teksto, jei jis skrupulingai dokumentuotų kiekvienos parafrazės, prielaidos, įžvalgos šaltinius. Jo rekonstrukcinė vaizduotė tarpsta be galo storo tyrimų sluoksnio, apimančio daugybę Shakespeare’o paveldo aspektų ir visą Elzbietos I epochą, dėka. Užduotis suregistruoti Willo autoriaus pasitelktą akademinį įdirbį būtų panaši į utopinį reikalavimą sudaryti aukštapelkę suformavusių kiminų genealogiją. Lietuviškų biografinių rekonstrukcijų analogija – vazonėlyje į žvyrą pasodinti ir iš „Ekstra flora“ buteliuko patręšti kaktusai.
Štai kodėl gana rizikinga (jei ne neįmanoma) Lietuvoje pasitelkti Naujojo istorizmo mokyklos principus ir žvelgti į Willą kaip į šiuolaikiškų akademinių biografijų prototipą. Įmanu patikėti, kad tarp mūsų tyrinėtojų rasis Greenblatto masto vaizduotė. Ypač, kad lietuviški iššūkiai kuklesni – Mažvydas, Donelaitis, Strazdas, ką ir kalbėti apie vėlesnius mūsų klasikus, „paliko“ kur kas daugiau patikimų dokumentinių pėdsakų negu Shakespeare’as.
Tačiau vargu ar aprėpiamoje ateityje apie kurią nors lituanistinę figūrą bus sukaupta tiek specializuotų aspektinių tyrimų, į kurią nors epochą bus pažvelgta tokiais įvairiais rakursais, idant akumuliuotųsi bent šimtąją šekspyristikos dalį sudaranti medžiaga. Būtent ji yra pagrindas skleistis rekonstrukcinei praeities vizijai, būtinybių ir galimybių pynei, įtikinamumu prilygstančiai labai geram romanui, o vaisingomis įžvalgomis lenkiančiai daugumą monografijų. Greta fundamentalaus kultūrinio įdirbio atsilikimo tik smulkmena atrodo kitos kliūtys, kurios Lietuvoje pastoja kelią šiuolaikiškoms humanitarinėms knygoms.
Nedaug vilties, kad žanrų įvairovė ir laisvė bus netrukus akceptuota mūsų mokslo biurokratų. Kita vertus, lituanistinei akademijai vis labiau stokojant vidinės atsakomybės, pagarbos šaltiniams, savikritikos ir tiesiog humanitarinio subtilumo, viena svarbiausių Greenblatto metodologinių prieigų gali išsisėti pavojinga piktžole. Turime galvoje biografijos atspindžių paieškas poetiniame tekste. Iki pastarojo meto Lietuvoje vyravo literatūrologinės praktikos, labai glaudžiai ir dažnai tiesmukai siejusios kūrinius su biografine realybe. Poetinio teksto analizės argumentai pešioti iš rašytojų dienoraščių bei laiškų, o kūrėjų gyvenimai tapatinti su jų personažų likimais ne kartą pakliūvant į uždarą ratą.
Kadangi dokumentinių Shakespeare’o biografijos duomenų – visiškas mizeris, Greenblattas labai plačiai pasitelkia kūrinių medžiagą. Tam tikrų įvaizdžių sankaupa, frazeologizmo kilmė, istorinė reminiscencija, jautri atožvalga į kuriuos nors užslėptus veikėjų charakterio bruožus sužadina interpretacinių viražų seką. Jos pabaigoje tyrinėtojas romanistas patiekia prielaidų kur, kada ir kaip Shakespeare’as galėjęs susidurti su šių vaizduotės tvarinių genezėje, tikėtina, slypinčiais patirtiniais impulsais.
Autoriaus refleksiją, kokiu plonu ledu jis vaikšto ir kokie hipotetiški jo samprotavimai, liudija gausios išlygos, iš kurių vieną pacituosime. Pamėginęs sonetais iliustruoti prielaidas apie poeto meilių istoriją, Greenblattas pertaria:
sonetai yra kelianti virpulį, giliai įtaigi poeto vidinio gyvenimo scena, intymi Šekspyro atsako į jo painius emocinius ryšius su jaunuoliu, varžovu poetu ir tamsiąja dama išraiška; ir sonetai yra sukta eilė užrakintų skrynelių, kurioms raktų nėra, tobulai nuaustas šydas, kurio kitoje pusėje negalima tikėti iš esmės niekuo. (p. 238)
Bent trumpai „pamiršus“ ambivalentišką poetinio teksto prigimtį ar paleidus vaizduotę iš erdvės, ribojamos apsaugine solidžių tyrimų siena, būtų vėl prigaminta naivių biografinių esė, kurių lietuvių literatūrologija jau pamažėle kratosi. Greenblatto pastangų vaisiai mums lieka ta prisirpusi kekė, kurios nė pasistiebęs nepasieksi. Tik nuo mūsų priklauso, ar elgsimės kaip pasakėčios lapė, kuri bodėjosi „žaliomis“ vynuogėmis, ar su baltu pavydu džiaugsimės kitų triūsu ir pradėsime kasdien laistyti bei pjauti savo kiemo žolę, idant ji po šimto metų irgi taptų angliška veja.
II
Shakespeare’o kūriniai po Biblijos yra dažniausiai cituojami ir parafrazuojami praeities tekstai. Todėl kiekvienas anglų (o ir ne tik anglų) literatūros vertėjas yra susidūręs su „banalia“ problema – į lietuvių kalbą yra išversta vos pusė Shakespeare’o korpuso. Maža to, didesnė dalis šių vertimų, priklausančių Aleksio Churgino plunksnai, turi taip mažai ką bendra su originalu frazės, eilutės, sakinio lygmenyje, kad jų pasitelkti beveik neįmanoma, jei tik kontekstinė sankaba yra glaudi. Kone tūkstantis Shakespeare’o, Marlowe citatų ir parafrazių Willo sulietuvinimą pavertė šių sunkumų summa. O minėtos nuolatinės Greenblatto pastangos grįsti biografines prielaidas subtiliausiais kūrinių niuansais, vertimo tikslumo ir delikatumo poreikį padidino kelis kartus.
Jūratė Levina naudojosi daugeliu lietuviškų Shakespeare’o vertimų (neatsižvelgė tik į senuosius, išėjusius iš kultūrinės apyvartos), dažnukart juos tikslindama, o tais atvejais, kai buvo du vertimų variantai („Karalius Lyras“, „Hamletas“, „Audra“, sonetai), nurodydama jų skirtumus ir sąžiningai apie visa tai informuodama išnašose. Neverstų kūrinių citatas Levina išvertė pati. Ir – kiek galime spręsti – su šia užduotimi susidorojo neprastai. Taip neprastai, kad skaitant net kilo eretiška mintis, ar ne geriau, jei visi cituojami poetiniai tekstai, atsižvelgus į knygos specifiką, būtų buvę išversti pažodiškai. Mat tikslumas ir žodžių žaismo, dviprasmybių bei archaizmų komentarai – nevieninteliai keblumai, su kuriais susidurta.
Tiek Churginas, tiek Antanas Miškinis, Kazys Boruta vertė iš vadinamųjų populiarių, po ranka buvusių leidimų, o Greenblattas cituoja savo paties redaguotą „Nortono Shakespeare’ą“, perėmusį tekstus iš kritinio Oksfordo leidimo. Net 18 dramų atveju dėl skirtingų redagavimo strategijų vieni angliškieji raštų rinkiniai perteikia Folio, kiti – vieno kurio iš kelių Quarto leidimų, treti – eklektinius tekstus.
Todėl pasitaiko, kad svarbūs semantiniai ar bent eilučių numeracijos nesutapimai nulemti ne paties poetinio vertimo, o pirminio teksto skirtumų (pvz., žr. p. 150, išn. 106). Beje, iš originalo perkeltos eilučių nuorodos prie lietuviškų citatų yra kuriozinės, nes jos informuoja apie citatos vietą pagal standartinę Shakespeare’o tekstų numeraciją, o lietuviškuose dramų leidimuose tokia numeracija nesužymėta, ką ir kalbėti, jog dėl eiliuoto dialogo perteikimo specifikos verčiant viena kita eilutė susikeičia vietomis, pakinta frazių ir eilučių santykis etc. Kita vertus, ką čia kritikuosi leidėjus už mokslinį skrupulingumą, nors jis ir disonuoja su biografinio romano žanru.
Kalbamu klausimu vertėja nuveikti daugiau vargiai tegalėjo, ir jos pastangos nusipelno palankumo. Tačiau žvelgiant iš distancijos, visa tai – vargo vakarienė. Argi normalu akademinių knygų vertėjams patiems kamuotis su Shakespeare’o, Johno Donne’o, Geoffrey Chaucerio eilėmis? Argi skaitytojas gali iš paskos Greenblattui sekti vos įžvelgiamais nuojautų bei įspūdžių takeliais per Shakespeare’o asociacijų ir tropų tankmę, jei jis čia pat išblaškomas pionieriškas skanduotes primenančių Churgino rimų. Arba turi tenkintis ad hoc pažodiniu vertimu, kuris šen ten tyčia ar netyčia priartėja prie nerangaus poetinio (p. 104, 180–181, 231–234 298), kaip kad šiose „Veneros ir Adonio“ eilutėse:
Viena ranka vadžias ji žirgo laikė;
Kita – jaunuolį gležnąjį apglėbus,
Kurs raudo tik ir vangiai lūpas raukė,
Jos neištroškęs, žaist neįsigeidęs. (p. 231)
Rinkdamasis iš alternatyvų: Churginas ar Levina, – gali nusigraužti nagus, nes kalbame apie aukščiausios prabos poeziją... ir išmoningiausią visų visuomenės sluoksnių pačių įvairiausių dialogo situacijų perteikimą. Argi sąžiningas ir netgi gana išradingas, bet vis dėlto filologinis vertimas leidžia patirti, kad toliau cituojamas apsižodžiavimas iš „Henriko IV“ yra, pasak Greenblatto, „besaikis kalbinis dūksmas“, kalbinis žaidimas, „kokius ypač žaidė kai kurie iš universiteto protų“:
Princas Haris: ... Šitas raudonsnukis bailys, šitas lovagulys, šitas arklių nugarų laužytojas, šitas mėsos kalnas –
Falstafas: Kad mane kur, tu išdvasa, tu nuodira, nususęs galvijo liežuvi, nudžiūvęs jaučio pimpale, tu menke – oi, atsikvėpti reikia, kad pasakyt galėtum, koks tu! – tu mėsininko galas, tu įmova, maukšlė tu, tu neraliuotas pasistojęs ragas – (p. 206–207)
Kol kas neturime literatūrinio įdirbio adekvačiai perteikti tiek aukštojo stiliaus, tiek žemosios raiškos, plūdimosi poetinių registrų, kai susiduriame su daugeliu Vakarų didžiųjų. Dėl Antikos, Cervanteso – jau pusė bėdos, tačiau giliai kultūriniame podirvyje šaknis suleidusi senoji anglų klasika šaukte šaukiasi tvaraus, ilgalaikio gabiausių literatūros vertėjų dėmesio. Ir jį palaikančios valstybės paramos. Sovietinis „Šekspyro raštų“ šešiatomis5 yra beveik taip pat atgyvenusi kultūrinė pamėklė, kaip ir Chruščiovo valdymo metais išleistos skurdžios parinktų Vakarų klasikos vertimų knygelytės6. Plušant tokiais tempais, kokiais po Atgimimo rodėsi Antano Danieliaus7 ir Tomo Venclovos8 bei (pakartotas) Nykos-Niliūno9 vertimai, Shakespeare’o korpuso su bent minimaliu aparatu (standartine numeracija, informacija apie svarbiausius originalo teksto variantus) dar lauksime gerą šimtmetį. Vien dėl šios spragos liekame ne „anglų kalbos invazijos“ liudytojais, bet nusmurgusiais literatūrinio pidžino vartotojais.
III
Anglų–lietuvių kultūrinio lygio perkryčiui priskirtume ir nuostabą, kuri skaitytoją ištinka 5-ajame lietuviškojo Willo puslapyje. Čia, po antraštinių duomenų lapo ir prieš turinį, įsprausti du (Roberto Pinsky‘o ir anoniminis) reklaminiai studijos apibūdinimai. Vakarų leidyklos gana dažnai deda giriančių recenzijų ištraukas, srities autoritetų vertinimus ir panašią medžiagą. Tačiau aiškiai suvokiama, kad ji nepriklauso veikalo tekstui, yra anapus autoriaus kontrolės ribų, todėl spausdinama viršeliuose, aplankuose, o ten neišsitekusi – prieš antraštinį įterptuose atskiruose puslapiuose. Lietuvių leidėjų įkelta į patį veikalą reklaminė medžiaga ne tik yra tarsi šuniui penkta koja, bet ir verčia suabejoti, ar nebuvo pažeistos autorinės teisės. Juk vargu ar Greenblattas, parašęs „Pratarmę“, „Padėką“ ir „Pastabą skaitytojui“ norėjo, kad greta lygiomis teisėmis figūruotų dar vienas nei šioks, nei toks kompiliacinis įvadinis tekstelis.
Abejotinai pradžiai simetriška ne visai sėkminga knygos pabaiga. Turime galvoje vertėjos tekstą „Šekspyras ir literatūros valia: kiekvienam po savo Šekspyrą“, kuris pretenduoja atlikti baigiamojo žodžio funkciją, padėti lietuviui skaitytojui susivokti, kokia gi knyga jam pakliuvo į rankas. Penkiolikos puslapių opusu Levina veltui mėgina įveikti ištisą prarają, skiriančią anglakalbių Greenblatto skaitytojų kultūrinį akiratį ir lietuviškąjį kontekstą. Pastarajame, išskyrus Dovydo Judelevičiaus knygelę apie Shakespeare’o dramų pastatymus Lietuvos teatruose ir jo recepciją apskritai10, terastume tik apžvalginius ar jubiliejinius Elzbietos I epochos literatūrai skirtus straipsnelius bei vadovėlinius tekstus. Prasminga ir įveikiama būtų buvusi užduotis apibūdinti Greenblatto akademinį kelią, Willo recepciją, tačiau Levina pamėgino aprėpti tiek Shakespeare’o kritikos raidos periodus, tiek literatūros istorijos paradigmų kaitą Europoje, tiek Naujojo istorizmo principus, tiek šiuolaikinės literatūrologijos debatus pamatiniais estetiškumo, tekstualumo, socialumo klausimais.
Straipsnyje blaškomasi tarp bemaž mokiniškų priminimų, kokios yra imanentinės kritikos pagrindinės nuostatos (p. 404), ir plataus masto teorinių apibendrinimų, kurių autorė neįstengia konceptualizuoti ir kalbiškai suvaldyti, pavyzdžiui: „XX amžiaus antrosios pusės literatūrologijai atsisakyti centro reikštų atsisakyti teksto kaip pagrindinio (centrinio) savo tyrimų objekto – tai jis yra vienintelis prieinamas literatūros kūrinio kūnas, jame slypi kūrinio esmė, ir joks kritinis, interpretacinis ar teorinis literatūrologo judesys nebus nepagrįstas [!], jei jis nebus paremtas pačiu tekstu“ (p. 407).
Neapgalvotas užmojis labai paryškina stilistinį disonansą tarp lankstaus, slyste slystančio (net išvertus) Greenblatto kalbėjimo ir griozdiškų, vivingrių baigiamojo žodžio autorės samprotavimų. Sovietmečiu literatūrologai jausdavosi atlikę kultūrinį žygdarbį, kai pasinaudoję užsakymu parašyti paaiškinimus įstengdavo prastumti tegu ir pabiros informacijos iš vakarietiškos akademinės terpės. Atgimimo metais padažnėjo tokių įvadų, kurie buvo pasipuikavimo akademiniais ryšiais ar tiesiog egocentrizmo apraiška. Šiandien lauktume gilesnės refleksijos, kodėl ryžtamasi savo pastabas publikuoti greta autoritetų tekstų, į kokią auditoriją kreipiamasi ir kokią skaitytojų išprusimo spragą ketinama užpildyti.
Knyga baigiama „Asmenvardžių rodykle“, kuri, ypač palyginus su originalu, kelia nelinksmų minčių. Tiesa, pirmiausia reikia pagirti leidėjus, kad ją apskritai įdėjo, tačiau kažin kodėl sustota pusiaukelėje. Mat angliškojo leidimo Index apima ne tik istorinių asmenų, bet ir personažų vardus, vietovardžius, dalykus bei kūrinių antraštes. Pãstarosios tokio veikalo vartotojams ypač svarbios, todėl bent jas tikrai derėjo ir nebuvo sunku suregistruoti.
Atidžiau patyrinėję rodyklę susidomėjome, kodėl originale nurodoma 12 Shakespeare’ų giminės asmenų11, o vertime – tik 9 (p. 423). Na taip, į lietuvišką rodyklę nuspręsta neįtraukti nuolat minimo Willo – Williamo, bet drauge su juo pradingo ir jo sesuo Anne Shakespeare’e (minima p. 278). Mat ji buvo supainiota (sutapdinta) su Williamo žmona Anne, kuri rodyklėje figūruoja tik mergautine Hathaway (Hathwey) pavarde ir sulietuvintais atitikmenimis Hetevėj, Šekspyr.
Tie sulietuvinimai leidėjams bus pakišę koją ir kitose vietose. Iš tingėjimo peržiūrėjome tik raidę „S“, bet ir čia dar aptikome, kad du kartus lietuviškame tekste esą minimas Saris (Surrey) yra joks ne Saris, bet trečiasis Sario grafas – pagarsėjęs sonetų autorius Henry Howardas. Tai aiškus apsirikimas, nes kitais panašiais atvejais nurodoma: Saseksas, grafas žr. Sussex, Earl of, arba, kiek kitaip (teisingiau!) Sautamptono grafas žr. Southampton, Earl of (p. 422–423). Lietuviškoje rodyklėje yra atskiri įrašai be kryžminės nuorodos Streindžas, lordas ir Stanley, Ferdinando, nors tai vienas ir tas pats asmuo.
Beje, jo tėvas, dar sudėtingiau, buvo ir lordas Streindžas (Strange), ir Henry Stanley, ir Derbio grafas – tik pastarieji du įvardijimai įtraukti į lietuvišką rodyklę, o susipainiojimą liudija tai, kad p. 262, kuriame minimas lordas Streindžas – Ferdinando, priskirtas Henriui. Iš persistengimo ir tradicijos nepaisymo Saxo Grammaticus pavirto Saksonu Gramatiku, nors įprasta forma – Saksas Gramatikas (ten pat).
Vien šios knygos nešališkos analizės pakaktų argumentuotai užbaigti vis dar plykstelinčiam ginčui, kaip rašyti užsienietiškus asmenvardžius, originalo šalininkų naudai. Leidėjai kaip pagrindines pasirinko fonetiškai sulietuvintas formas. Spėtume, pirmiausia todėl, kad būtų galima viršelyje ir visoje knygoje rašyti Šekspyras. Nors pirmą kartą asmenis paminėjus skliaustuose pateikiama originalo forma, sulietuvintais anglų vardais mirgantis tekstas atrodo bemaž komiškai. Maža to, rodyklė išsipūtė dvigubai, o jau visai linksma, jog minėtame baigiamajame žodyje visi asmenvardžiai, išskyrus Šekspyrą, rašomi originalo forma, kitaip tariant, Levinai leista anglus vadinti jų tikraisiais vardais, o Greenblattui – ne.
Mintį, kad lipama vis ant to paties grėblio, kelia ir kiti šiaip jau negausūs lapsus kūrybiško vertimo tekste. Beveik visi jie – iš įprastinių kliuvinių bei klaidų sąrašo. Antai šen ten koją pakiša kilmininkas: „Londono turistas iš Šveicarijos“ (= Londone lankęsis turistas iš Šveicarijos, Londone buvojęs turistas šveicaras, p. 281). Nesusidorojama su bendratimis: „atsinaujinę dvasininkų ir miesto pareigūnų raginimai uždaryti teatrus apsaugoti Londono moralinei ir fizinei sveikatai“ (=…idant būtų apsaugota..., p. 277). Kliūna įvardžių derinimas: „Skirtis tarp tragedijos ir istorinės dramos Šekspyrui nebuvo svarbi, kaip, tiesą sakant, ir jo dramas rašiusiems amžininkams“ (p. 285; kursyvas mano, – P. S.); „Rinktinių raštų leidimai, kuriuose jie tvarkingai sugrupuoti“ (p. 286; kursyvas mano, – P. S., jie – turimos galvoje dramos). Nors dauguma religinių sąvokų – korektiškos, fonetinio transponavimo dėka atsirado negirdėtos vienuolės „Mainorės“ (angl. Minories) (p. 156), tuo tarpu nuo seno vartojamas lotyniškos kilmės terminas minoritės.
Iš sisteminių vertimo ypatybių minėtume polinkį rinktis blankesnį bei estetiškesnį atitikmenį tarp kelių galimų, nors Greenblatto kalba žaižaruote žaižaruoja. Manding, tai nulemta giliai įsišaknijusio prietaro, kad mokslo kalba – nuosaiki kalba. Pora pavyzdžių tiesiog iš pirmojo skyriaus pirmojo puslapio. Frazė: Shakespeare found himself [...] obsessed with the magic of words12, – išversta: „Šekspyras jau vaikystėje pasijuto [...] pakerėtas žodžių magijos“ (p. 16), užuot pasirinkus „apsėstas“ ar „apniktas“ (čia ir toliau kursyvas mano, – P. S.). Apie vaikišką eilėraštėlį, kuris parafrazuojamas tragedijoje „Karalius Lyras“, skaitome: „[vaikystėje girdėtas] posmas aidėjo jam ausyse po daugelio metų“ (ten pat), nors originale pavartotas grubėlesnis žodis rattling13 (barškėti, tarškėti, žvanginti, taukšti). Dar vienas bendras knygos bruožas – teksto kokybės netolygumas. Vertėją lankiusių įkvėpimo ir nusivylimo momentų redaktorei nepavyko deramai suniveliuoti. Kai kurie nedideli fragmentai tokie nevėkšliški, lyg netyčia būtų pakliuvę iš kažkokios pirminės juodraštinės vertimo versijos, pavyzdžiui:
Sveikas protas, sako ji [motina iš pjesės „Karalius Jonas“], o ne beprotybė, įskiepijo jai mintį apie savižudybę, nes būtent jos protas įsikibęs laikosi jos vaiko vaizdinio. Kai ją apkaltina nesveikai laikantis savo sielvarto, ji atsako iškalbingai paprastai, ir tas paprastumas painaus siužeto nepalaiko [toliau Shakespeare’o citata, p. 279; kursyvas mano, – P. S.].
Redakcinis neapsižiūrėjimas – prasprūdę: „kalba ėjo“ (p. 217), „neužilgo“ (p. 291), „apšvietė apie jas“ (p. 330, reikšme ‘pranešė, informavo’), „svarbiau jo siekiamiems tikslams“ (p. 335), „uždėjau apribojimus“ (p. 349, išn. 278) ir pan. Tiesa, knygoje rekonstruojamais laikais kalbos inspekcijos nebuvo, o nenusistovėjusios rašybos įvairovė šiandieniams mokslininkams suteikia progos leistis į detektyvinius tyrimus, ar Shakespeare’ir Shakeshafte yra vienas ir tas pats asmuo. Greenblatto nerekomenduotume tik tiems, kurie, užsikrėtę sąmokslo teorija, ieško argumentų abejoti, kad tikrasis didžių veikalų autorius gimė bei palaidotas Stratforde prie Eivono. Willas persunktas pakilaus tikėjimo, kad yra būtent taip.