P.Krugmanas tikina, kad dabartinė finansų krizė glaudžiai susijusi su Didžiąją depresija. Savo knygoje „Ekonomikos depresijos sugrįžimas ir 2008 metų krizė“ jis nurodo tuos pačius veiksnius, kurie kėlė krizę praėjusio amžiaus pradžioje ir daro tą patį dabar. Autoriaus receptas – daryti tą patį, tik daug atsargiau ir išradingiau.
1999 metais P.Krugmanas ištyrė ekonomikos krizes, kurios pasklido po Aziją ir Lotynų Ameriką, ir pastebėjo, kad lokalūs ekonomikos nuosmukiai buvo signalas visam pasauliui. Ekonomistas tikino, kad ekonomikos blogybės tapo nuolat besikeičiančiu virusu, kurio neįveikia joks antibiotikas. Taip pat jis pridūrė, kad veiksniai, sukėlę Didžiąją depresiją, grįžta.
Knygoje teigiama, kad bėgant metams Volstrytas pūtėsi kaip pilvas nuo alaus, o įvairaus plauko machinatoriai krovėsi aukso kalnus. Prisiminimai apie praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio negalavimus beveik visiškai išsitrynė iš žmonių atminties.
Bet dabar ekonomikos depresija į Ameriką sugrįžo su trenksmu. Sprogus nekilnojamojo turo burbului paaiškėjo, kad JAV finansų sistema nėra pakankamai pajėgi atlaikyti smūgio ekonominės krizės pradžioje, todėl ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio scenarijus gali lemti mūsų dabartį.
Tada Johnas Maynardas Keynesas pasakė, kad „atsidūrėme milžiniškoje netvarkoje ir pakliuvome į mašinos rankas, kurios veikimo principų visiškai nesuprantame. Dabar ta mašina tapo dar didesnė ir trapesnė, o mes vis dar nesuprantame, kaip ji veikia“.
Vienas iš labiausiai keliančių nerimą faktų, pateikiamų knygoje, yra tai, kad net tvirtą ekonomiką gali apimti recesija. Anot P.Krugmano, staiga pasikeitę žmonių lūkesčiai ir pasitikėjimo praradimas gali į lovą paguldyti ir sveikiausią sistemą.
Nobelio premijos laureatas priduria, kad ekonomistai dažniausiai problemas bando įveikti, jas taisydami, o ne ką nors keisdami. Po remonto viskas tampa dar labiau supainiota. Tik staiga vieną dieną ima mašina ir sustoja.
P.Krugmanas savo knygoje jau prieš dešimtmetį kvietė į kelionę po istoriją išsiaiškinti, kodėl taip nutinka. Tokio galo ekonomika sulaukia kiekvieną kartą dėl to, kad žmonės bando surasti vis išradingesnį būdą užsidirbti ir turėti laisvų pinigų. Kai visi stengiasi užsidirbti, niekas nemato artėjančios audros, kuri nusineša visus pinigus. Anot P.Krugmano, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.
Autorius siūlo prisiminti paniką 1907 metais JAV. Niujorke žmonės savo pinigus investavo į bankus, kurie buvo akylai prižiūrimi valdžios, ir į trestus, kurie nebuvo reguliuojami valdžios. Tai reiškė, kad trestai, pavyzdžiui „Knickerbocker Trust“, galėjo rizikingai investuoti, o tai XX amžiaus pradžioje atnešdavo milžiniškus pelnus. Netrukus trestuose buvo sukaupta tiek pat kapitalo, kiek ir bankuose. Ar tai neprimena mūsų laikų situacijos?
P.Krugmanas sako esantis priverstas priminti tai, nes 1907-ieji buvo pirmieji dabartinės krizės pranašai. Kai vienas trestas žlugo, daugybė investuotojų bandė staiga ištraukti visus savo pinigus iš rinkos. Akcijų rinka ir bendras pasitikėjimas ekonomika sugriuvo kaip kortų namelis.
P.Krugmanas siūlo dar vieną įdomią mintį nusakyti šių dienų ekonomikos bėdoms. Pasak jo, kapitalizmo rūmų pamatas yra kapitalas, tačiau tai yra tik pasitikėjimo sinonimas. Gerovė yra sukuriama tik todėl, kad žmonės, turintys kapitalo (pasitikėjimo), jo nebijo dalytis su kitais.
Jeigu žmonės mano, kad tavimi galima pasitikėti, nei tu, nei jie beveik niekuo nerizikuojate. Bet jeigu tu leidi savimi suabejoti, tai gali sukelti paniką. Netikėtai kilusi panika viską sugriauna akimirksniu, o į rinką sugrąžinti pasitikėjimą prireikia ne vienerių metų.
Ekonomikos recesijos kreives tyrinėjantis mokslininkas nagrinėja skirtingas krizes, bet, anot jo, priežastys visada tos pačios. Jis primena Tekilos krizę Pietų Amerikoje XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje ir Azijos krizę šio amžiaus pradžioje. Viena pagrindinių jų kilimo priežasčių buvo ta pati - bankai ir investuotojai leido sau per daug rizikuoti. Dėl to žmonės prarado pasitikėjimą. Tada prasidėjo panika.
Sukelti panikai ekonomikoje nereikia tikrų faktų, pakanka šnypštelėti kokią nors nesąmonę. Paniką ekonomikoje galima palyginti su sniego lavina - pakanka vienos gniūžtės, paleistos nuo kalno, kad ji nuošluotų visą kaimą kalno papėdėje. Taip ir su ekonomika.
Tokia pati sniego lavina klupdo dabartinę ekonomiką. P.Krugmanas primena, kad praeityje, kai kiekvieną kartą ištikdavo krizė, kažkas ateidavo ir viską sutvarkydavo. 1907 metais tai buvo „JP Morgan“ ir jo konsorciumas su labai turtingais bičiuliais. Po Didžiosios depresijos atėjo Antrasis pasaulinis karas, po kurio žmonės net du dešimtmečius nesitraukė nuo darbo. Kai krito Meksika ir Argentina, jas pakėlė JAV.
Kas dabar mus išgelbės?
P.Krugmanas knygoje galima įžvelgti optimizmą, kad valstybės viena kitai neleis nusiristi į dugną. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad jo knyga buvo pakartotinai išleista dar tada, kai degė tik pirmieji dabartinės krizės laužai.
Nors esmine ekonomikos dogma turėtų būti „Nemokamas sūris - tik pelėkautuose“, ekonomikos ligų tyrimai parodo, kad nemokamas sūris yra ne tik spąstuose, tačiau reikia sugalvoti būdą, kaip prikišti prie jo nagus.
P.Krugamanas yra vienas įžvalgiayusių ekonomistų ir kritikų, tačiau jis tiki, kad pavalgyti galima ir nemokamai, tik reikia rasti būdą, kaip laiku ištraukti ranką iš spąstų.
***
Paulas Krugmanas yra 2008 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Jis taip pat yra knygų autorius, apžvalgininkas,
tinklaraščių autorius. P.Krugmanas dėsto ekonomikos ir tarptautinius santykius Prinstono universitete.