Pagal šį stulbinamai populiarų milijoniniais tiražais išleistą romaną režisierius Bille Augustas sukūrė to paties pavadinimo filmą.
Sukėlęs sąmyšį visame pasaulyje, rašytojas dešimčiai metų „apsigaubė“ tyla. Dingo. Tam, kad grįžtų su nauju romanu „Tylioji mergaitė“ (vertė Rasa Gražulytė, „Tyto alba, 2008., 542 p.). Šioje knygoje vėl, tik kitaip, galima išgirsti panelės Smilos atbalsį.
Kasparas Kronė, žymiausias Europos klounas, turi unikalią klausą – gali nustatyti, kur yra jo pašnekovas telefonu, ir girdėti muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam jo sutiktam žmogui ir net konkrečiai vietai. Jis nesutaria su mokesčių inspekcija, turi sunkiai sergantį tėvą ir dirba muzikos terapeutu. Jis – ciniškas ir sarkastiškas.
Klara Marija, „tylioji mergaitė“ – nepaprastas vaikas, gaubiamas absoliučios tylos. Tokios tylos Kasparas bergždžiai ieškojo visą gyvenimą. Jų keliai netikėtai susikerta, tačiau mergaitė paslaptingai dingsta. Kas pagrobė Klara Mariją?
Ieškodamas tyliosios mergaitės, Kasparas užkerta kelią gamtos kataklizmams, sužino tiesą apie save patį ir prisiliečia prie paslapčių, prieinamų tik išrinktiesiems. Tai išminties, gyvenimo prasmės bei dvasingumo paieška per muziką ir mistiką, šaltą sarkazmą ir meilę.
Daugiau nei po dešimties metų Peteris Høegas vėl parašė fantastinį trilerį, populiarioji kultūra jame sumišusi su elitine, o sąmojis bei ironija išlieka net tuomet, kai keliami rimčiausi žmogiškosios būties klausimai.