Paties artisto ir jo partnerių, Akademinio teatro, kuris dabar vadinamas Nacionaliniu, jo spektaklių ir pakylėtos vaidybos dvasios.
Knygoje apie A.Roseną cituojami ir aktoriaus mėgti posakiai: „Duok durniui kelią – šimtas dienų atlaidų“ ir „Be panikos“.
Paskutiniais gyvenimo metais A.Rosenas buvo tapęs besikuriančio Mažojo teatro dalimi. „Geriau Mažojo masuotė nei Akademinio pagrindinis vaidmuo“ – irgi iš A.Roseno posakių.
O vienas pirmųjų Mažojo teatro spektaklių – Rimo Tumino režisuotas Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ – tebevaidinamas nuo 1990 metų.
A.Rosenas čia kūrė senąjį tarną Firsą, lyg išskaptuotą iš medžio, kaip priminė knygos sudarytoja teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Aktoriaus balsas užburdavo
„Vyšnių sodas“ tapo ir paskutiniu A.Roseno suvaidintu spektakliu. Vėliau jį pakeitė Audris Chadaravičius. Dabar Firsą perėmė Gediminas Girdvainis.
„Aš nebijau būti trečias, – temperamentingai pareiškė G.Girdvainis. – Jokios čia mistikos nėra. Kompanija gera. Visi Ten būsime. Ir jūs Ten ateisite, gerbiamoji publika“.
Tai nebuvo vienintelis linksmas to nostalgiško vakaro epizodas. Juk A.Rosenas, kurio balsą pažinojo visa Lietuva, buvo ir sąmojingas, ir netgi autoironiškas, nors knygoje daug kas pabrėžia jo liūdnumą.
Dažnai su A.Rosenu vaidinusi aktorė Regina Paliukaitytė kaip tik vieną jo sarkazmą ir pacitavo. Ji pasveikino partnerį, gavusį sovietų Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardą. O šis jai atsakęs: „Padeklamuok ir tu prie kiekvieno akmens – būsi nusipelniusi“.
Tačiau visa Lietuva A.Roseną pažinojo būtent kaip įtaigų skaitovą, deklamuojantį reto grožio balsu. Kaip knygoje apibūdina aktorius Sigitas Račkys, jo skaitymo maniera ir jo balsas užburdavo.
Vaidmenys ir nuosėdos
D.Šabasevičienė vadina savo sudarytos knygos herojų „Balsu iš teatro širdies“ ir primena didžiuosius jo vaidmenis Henriko Vancevičiaus spektakliuose.
Tai Vismantas, Laurynas ir Berankis Just.Marcinkevičiaus trilogijoje „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, Dangelis J.Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ inscenizacijoje ir Almanto Grikevičiaus ekranizacijoje, kiti.
Nepamiršti ir ankstyvieji A.Roseno herojai Jono Jurašo spektakliuose „Varšuvos melodija“ ir „Tango“, Vytauto Čibiro spektakliuose „Ratas“, „104 puslapiai apie meilę“.
Knygos pabaigoje kruopščiai sudaryti A.Roseno sukurtų darbų sąrašai: vaidmenys teatruose, kine, televizijoje, radijuje režisuoti ir suvaidinti spektakliai, radijo ir Vilniaus plokštelių studijos įrašai, Lietuvos aklųjų bibliotekai įskaitytos knygos, filmai, kuriuose girdėti aktoriaus balsas už kadro. Jo balsas skamba ir iš kompaktinės plokštelės, kuri pridėta prie knygos.
Akivaizdu, kad aktorius neturėjo nė minutės laisvo laiko. Bet, pasirodo, A.Rosenas kartais netgi krimtosi, kad nedirba nieko rimta, neturi vaidmenų, – taip jis guodėsi kolegoms.
Vaiva Mainelytė, kiti A.Roseno partneriai liudija, kad tai buvo nepaprastai mylimas ir laukiamas artistas. Iš atminties neblėsta ir jo kolegiškumas, partnerio jausmas, jo ranka, apkabinusi sutrikusį jaunesnį artistą!
„Tai kur tu dabar?!“ – sušunka knygoje aktorė Rūta Staliliūnaitė.
Atliko kruopštų darbą
Kad tokia knyga turi būti, sumanė A.Roseno šeima – žmona Regina Rosenienė ir duktė Ina Rosenaitė. Savo turimą archyvą jos patikėjo D.Šabasevičienei, turinčiai ne tik profesinių žinių, bet ir praktikos.
Ji juk rengia proginius leidinius apie Nacionalinio teatro aktorius. O prieš metus buvo pasirodžiusi D.Šabasevičienės monografija apie režisierių Joną Vaitkų „Teatro piligrimas“.
Šįkart D.Šabasevičienė – ne tekstų autorė, o knygos sudarytoja. Leidinį ji sudėliojo iš aktoriaus giminių, kolegų ir pažįstamų prisiminimų (kai kurie tokie striuki ir pilni apibūdinimų, it charakteristika šv.Petrui: „talentingas, aukštos dvasinės kultūros, intelektualas, eruditas, emocionalus, geranoriškas, jautrus, draugiškas“).
Greta to – A.Roseno interviu, straipsniai apie jį, surankioti iš spaudos. Tai kruopštus darbas. Kritikė prisipažino iki šiol menanti A.Roseno rankos paspaudimą, todėl knygos rengimas tapo jai brangus.
Leidybos drąsiai ėmėsi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Jos vadovas V.Sventickas pabrėžė, kad jie turi memuarinių knygų rengimo patirties, o knygos apie A.Roseną „reikalai pajudėjo, kai šeima susisiekė su D.Šabasevičiene, kurios ranką laikė A.Rosenas“.