Dešimtojoje savo knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ („Alma littera“) 64 metų L.Tapinas atsigręžė į lietuvių kino režisieriaus V.Žalakevičiaus (1930-1996) gyvenimą ir kūrybą.
Aistringus meilės laiškus knygoje keičia fantasmagoriški valstybinių institucijų protokolai, žmonių likimų gyvenimo scenoje dramas – kino herojų formavimasis filmavimo aikštelėje.
„Šią knygą parašyti pastūmėjo apsilankymas ligoninėje prieš V.Žalakevičiaus mirtį“, – sakė L.Tapinas.
Vienas žurnalas prašė, kad jis paimtų interviu iš režisieriaus.
V.Žalakevičius tada L.Tapinui ištarė: „Gerai, kalbėsime, bet su viena sąlyga – ištrauk mane iš čia“. „Vytautai, kaip aš tai padarysiu?“ „Pavok“.
„Teisinausi, kad aplinkui budi medikai. „Čia tavo reikalas“, – rėžė režisierius. Atidariau langą ir paraginau: „Pirmyn – šokite“. „Aš juk susiplosiu į blyną“, – sutriko V.Žalakevičius.
„O čia jau jūsų reikalas“, – atsakė L.Tapinas.
Supratęs, kad žaidimą prakišo, V.Žalakevičius sutiko atsakyti į vieną mano klausimą. Jį buvau iš anksto apgalvojęs: „Sukūrėte daug filmų, parašėte krūvas scenarijų, pelnėte kalną premijų, tad nusakykite savo gyvenimo ir kūrybos esmę“.
V.Žalakevičius atsakė taip: „Aš visą gyvenimą kankinau save ir kitus, bet nepadariau nieko iš to, ką norėjau, galėjau ir privalėjau padaryti“.
Niekada negalėjai suprasti, kada V.Žalakevičius buvo užsidėjęs kaukę.
Bet ta akimirka L.Tapinui pasirodė viena pačių tikriausių per visą jų bendravimo laikotarpį.
„Aš supratau, kad privalau parašyti knygą apie šį, mano nuomone, talentingiausią Lietuvos kinematografininką, mirties akivaizdoje sugebėjusį skausmingai prisipažinti sau nemalonų dalyką“, – „Lietuvos ryto“ korespondentei pasakojo L.Tapinas.
- Kas padėjo rinkti medžiagą knygai?
- Pagrindinė pagalbininkė – mano žmona Violeta. Ji pasikalbėjo su V.Žalakevičiaus giminėmis Lietuvoje, skambino į Gruziją, Lenkiją, JAV.
Rėmiausi artimų V.Žalakevičiaus žmonių ir kolegų atsiminimais. Daug režisieriaus laiškų paskolino jo pirmoji žmona Gražina, duktė Vita. Knygoje nemažai kalbama apie asmeninį jo gyvenimą ir meilę.
Apie V.Žalakevičių kalbėjausi su pusšimčiu kinematografininkų. Jie mane taip supainiojo, kad pasigailėjau, jog rašau knygą ne apie kokį nors paprastą žmogų.
Neįmanoma suprasti, kuris mano pašnekovas buvo teisus. Anuomet jie visi vienas kitą ėdė, pjovė, spendė spąstus.
Pavyzdžiui, istorikas Edvardas Gudavičius kelis kartus pakartojo, kad V.Žalakevičius – genijus. Tuo tarpu kai kurie V.Žalakevičiaus kolegos tikino, kad jis buvo šizofrenikas, paranoikas, intrigantas, lietuviško kino pabaisa ir naikintojas.
- Kaip pavyko išnarplioti šiuos prieštaravimus?
- Kartą mano tėvas su žvejų kompanija plaukė Baltijos jūra. Jie sušalo, išsitraukė buteliuką ir ėmė apkalbinėti visus pažįstamus.
Kol įveikė 13 kilometrų nuo Palangos iki Šventosios, jie nerado nė vieno padoraus žmogaus. Vienas buvo vagis, kitas – girtuoklis, trečias – atgrubnagis.
„O ką tu galvoji apie mūsų brigadininką?“ – kažkas paklausė mano tėvo. Jis keliolika minučių patylėjęs ištarė: „Žmogus kaip žmogus“.
Ši istorija man ir padėjo susigaudyti visuose prieštaravimuose. Juk visa tai, ką gera ar bloga darė V.Žalakevičius, – labai žmogiška. Tik tiek, kad jis buvo talentingesnis, ryškesnis, vienišesnis ir artistiškesnis už kitus.
- Kodėl knygos pavadinimas lyg ir ne kinematografiškas – „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“?
- Man šis pavadinimas ir pačiam netikėtas. Prisipažinsiu – man gana sunku sugalvoti knygų pavadinimus. Šis – iš V.Žalakevičiaus laiško dukrai Vitai.
Jis gana tiksliai nusako esmę. V.Žalakevičius ne kartą yra teigęs, jog jis privalo pasakyti žmonėms ką nors reikšminga apie sielą, būties tikslą, bet pripažino, kad to taip ir nepadarė.
- Kalbama, kad V.Žalakevičiaus kolegos bijojo.
- Taip. Ir aš to ilgai negalėjau suprasti. Dabar man atrodo, kad tai buvo net ne baimė, o tas prakeiktas, visiems gerai žinomas lietuviškas pavydas ir pagieža.
Vienas gerai žinomas kinematografininkas, sužinojęs, kad ruošiuosi rašyti knygą apie V.Žalakevičių, tiesiai išrėžė: „Jeigu pastatysi jam dar vieną paminklą, aš kreipsiuosi į teisines institucijas“.
Nors tas šmikis pats nieko doro nenuveikė. Jis net nesupranta, kad nėra ko pavydėti tam, kuris dirbo kaip žvėris. Tarkim, juostos „Savaitgalis pragare“ filmavimas V.Žalakevičiui buvo virtęs pragaru.
- Bene prieštaringiausiai vertinamas V.Žalakevičiaus išvykimas dirbti į Maskvą, kur jis sukūrė filmus „Tas saldus žodis – laisvė!“ ir „Kentaurai“.
Kūrėjas buvo kaltinamas tėvynės išdavyste, bet pats teisinosi, kad jam Lietuvoje neleido dirbti. Kur tiesa?
- Manau, kad V.Žalakevičių išvykti iš Lietuvos pastūmėjo „Vienos dienos kronikos“ likimas.
Režisierių sudorojo ne Maskva, o lietuviai.
V.Žalakevičius gavo įsakymą skubiai atvežti filmą į Maskvą – į centro komiteto ideologinę komisiją. Tai buvo tiesiog neįtikėtina – lyg ta „chebra“ neturėjo ką veikti, tik filmus žiūrėjo.
Filmus jie žiūrėdavo tik tada, kai Maskvos kinematografijos komitetui kildavo abejonių dėl idėjinių klaidų. Bet kai atskriejo įsakymas atvežti „Vienos dienos kroniką“, šioje institucijoje niekas šios juostos nebuvo matęs.
Aišku, kad į Maskvą pirmiausia nuskriejo vieno ar kelių lietuvaičių laiškas apie formalistinį ir antitarybinį filmą. „Vienos dienos kronika“ buvo sumaitota.
Man tik įdomu, ar kada nors paaiškės to „rašytojo“ pavardė. Manau, kad jis buvo tarp tų, kurie liūdnais veidais stovėjo Nacionalinio dramos teatro scenoje prie V.Žalakevičiaus karsto.
- Bet po „Vienos dienos kronikos“ buvo garsioji juosta „Niekas nenorėjo mirti“, turėjusi palengvinti V.Žalakevičiaus kūrybinį gyvenimą.
- Visiems žinomos šiam filmui skirtos premijos ir šlovė.
Mažai žinoma tai, kad jis irgi kabojo ant plauko.
Baigiant filmą garsinti Donatas Banionis sutiko V.Žalakevičių. „Mūsų filmas lekia velniop“, – ištarė režisierius.
Centro komitetas tuomet taškėsi seilėmis – jei Lietuvoje buvo vos keli banditai, kodėl filme jų – kone visas kaimas, o tiems banditams vadovauja toks simpatiškas herojus, kurį vaidina Laimonas Noreika.
- Tada ko verti ginčai apie ideologinį šio filmo pamatą ir priekaištai, kad ši juosta juodina Lietuvos istoriją?
- Mano manymu, taip kalba žmonės, kurie neturi žalio supratimo apie kino rūšis ir žanrus. Jiems atrodo, kad ekranuose privalo mirgėti dokumentinis filmas apie partizanų kovas.
Jau nekalbu apie tai, jog tiems žmonėms nieko nesako faktas, kad filmo veiksmas vyksta senovinėje ąžuolų giraitėje.
Gal jiems reikėtų pasiūlyti perskaityti Simono Daukanto raštus, kuriuose sakoma, kad ąžuolų girioje ne tik žmogaus nebuvo galima užmušti, bet ir vytimi suduoti.
- Ko iš V.Žalakevičiaus galėtų pasimokyti šiandienos kūrėjai?
- Į panašų klausimą aktorė Nijolė Oželytė atsakė, kad tokiam menininkui kaip V.Žalakevičius reikėjo varžovo, skatinančio grumtis.
Tai galėjo būti ir cenzūra, ir institucijos. V.Žalakevičius griežė dantį ant tų institucijų, bet jos jį išmokė kautis, gudrauti, apmauti.
Tokio pasipriešinimo iš V.Žalakevičiaus galėtų pasimokyti visi jaunieji kūrėjai.
Ką jau ką, o kovoti už savo filmą, už galimybę dirbti, už savo idealus jis tikrai mokėjo.
Su kovos priemonėmis ne visada galima sutikti. Bet parodykite man nors vieną talentingą menininką, kuris buvo paprastas, lengvas, prieinamas, persodinamas iš vienos kėdės į kitą.
* * *
Knygos herojaus ir autoriaus biografijos
Kino kūrėjas V.Žalakevičius (1930-1996) baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Jis buvo Lietuvos kino studijos meno vadovas, Kinematografijos komiteto pirmininko pavaduotojas, Kinematografijos komiteto scenaristų ir režisierių aukštųjų kursų meno vadovas, dirbo režisieriumi kino studijoje „Mosfilm“, dėstė Muzikos akademijoje, įkūrė nepriklausomą studiją „2000“. V.Žalakevičius sukūrė vaidybinius filmus „Adomas nori būti žmogumi“, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis – laisvė!“, „Avarija“, „Kentaurai“, „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“, „Atsiprašau“, „Savaitgalis pragare“, „Žvėris, kylantis iš jūros“.
Eseistas L.Tapinas Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, jame dėstytojavo. Jis buvo Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, dirbo Žurnalistikos centro direktoriumi. L.Tapinas buvo apdovanotas Žurnalistų sąjungos premija už knygą „Iliuzijų mugėje“, V.Gedgaudo premija ir J.TumoVaižganto premija už knygą „Prarasto laiko nebūna“. L.Tapinas dar parašė poeto J.Baltrušaičio gyvenimo kroniką „Imk, klajokli, žibintą vilties“, knygas „Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje“, „Lietuvos kinematografininkai“, „Karštos dienos Atlantoje“, „Medyje angelas verkia: aktoriaus Broniaus Babkausko gyvenimo ir kūrybos kronika“.