Azijoje pirmiausia jie ieško gražių interjerų ir daiktų, nes šių kraštų meno dekoratyvumas – vienintelė atgaiva, kuri gali trumpam nudžiuginti šiuos, per anksti susenusius, estetus. Todėl pasakojimas atrodo perdėm paviršutiniškas, autoriaus žvilgsnis ties niekuo nesustoja, išskyrus subtilias spalvas, prekių ženklus ir firminę avalynę. Kita vertus, iš pirmo žvilgsnio lėkštas tekstas turi gilią socialinę ir kultūrinę potekstę.
Ekstremaliose aplinkybėse atsidūrę europiečiai, iki tol pažinę tik vakarėlių, bet ne įsiaudrinusios religinių fanatikų minios siautėjimą, pasirodo esantys visiški bejėgiai. Romanas ne veltui pavadintas tokiu skaičiumi – nuo 1979 m., jei paskaičiuosime, lieka vos penkeri metai iki 1984 m. – labai reikšmingo skaičiaus pasaulio literatūroje. George'o Orwello antiutopijoje „1984“ pasakojama apie tokią pat fanatišką visuomenę, kurią stebi Irano miestų gatvėse iš liberalios Europos ištrūkęs pasakotojas. Jo akivaizdoje vyksta tikra islamo revoliucija, nuvertusi šachą ir įtvirtinusi Irane griežtai kontroliuojamą ir nuo religijos neatskiriamą politinę santvarką. Tačiau tai dar tik „gėlytės“.
Toliau keliautojui ruošiamas dar vienas lemtingas susitikimas. Neįvertinęs galimų pavojų, jaunuolis leidžiasi dar giliau į Aziją, siekdamas dvasiškai atsigauti po netikėto ir žiauraus išsiskyrimo su partneriu. Čia išryškėja demokratinės Europos ir „demokratiškiausios pasaulyje“ Amerikos akistata su totalitarine Azija.
Kuri iš santvarkų labiau pajėgia padaryti žmogų laimingą – ta, kurioje viskas leidžiama, ar ta, kurioje leidžiama tik paklusti griežtiems įsakymams ir nediskutuotiniems įstatymams? Romane šis klausimas yra vienas svarbiausių, nors, atrodo, niekur apie politiką ir valstybės santvarką tiesiogiai nediskutuojama. Pasakotojas viską patiria savo kailiu, per arti priėjęs Didžiąją sieną, vis dar simboliškai skiriančią civilizuotą pasaulį nuo komunistinės Kinijos.
Būtent pastarojoje šalyje jam lemta suprasti, kokia yra laisvės prasmė ir kokią palaimą gali suteikti paprasčiausias vandens puodelis neaprėpiamoje dulkinoje stepėje. Panašiai kaip ir užburiančio Paulo Bowleso romano „Dangaus prieglobstis“ veikėjams, jaunuoliui įvyksta dvasinis lūžis, kai įprasti dalykai įgyja visai kitokią, mistinę prasmę, kai net paprasčiausiuose nutikimuose negali būti tikras dėl dalykų, kurie visą gyvenimą atrodė savaime suprantami. Dykumos, kuriose dieną labai karšta, o naktį siaubingai šalta, diktuoja žmogui savo sąlygas ir priverčia jį pamiršti bet kokius valios ugdymo pratimus, juo labiau – samprotavimus apie teisingą pasaulio santvarką ir asmeninę laimę.
Komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos pareigūnai greitai smalsiam keliautojui įrodo, kad laimė negali būti asmeninė, ir apskritai niekas neturi jokios teisės į individualumą, juo labiau – į laimę, kuri turi priklausyti tik liaudžiai. Galiausiai liberalios Europos sūnus džiaugsmingai paklūsta naujai santvarkai – naktimis skaito pirmininko Mao raštus, o dieną priduoda kraują sergantiems Kinijos žmonėms išgydyti.
„Buvau geras kalinys. Aš visada stengiausi laikytis taisyklių. Aš pasitaisiau. Aš niekada nevalgiau žmogienos“, – šios paskutinės romano eilutės siunčia lietuvių skaitytoją prie „Dievų miško“ lygio prozos, nors knyga, atrodo, prasidėjo nuo visiškos „tuštybės mugės“.