Tai jau dešimtoji paskaita iš viešų ir nemokamų paskaitų ciklo, rengiama naujienų svetainės lrytas.lt ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Norintieji pasiklausyti VU Filologijos dekano A.Smetonos paskaitos „Lietuvių kalbos padėtis dabartinėje visuomenėje ir ateities perspektyvos“ šį ketvirtadienį, kovo 26 d., 16 val. 30 min., kviečiami atvykti į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (Vokiečių g. 10, Vilnius).
Lrytas.lt paprašė A.Smetonos pristatyti vyksiančios paskaitos temą.
***
– Jūs jau dešimtasis mūsų paskaitų ciklo skaitovas. Apie ką šį kartą bus paskaita?
– Mano paskaita vadinsis „Lietuvių kalbos padėtis dabartinėje visuomenėje ir ateities perspektyvos“. Kad visuomenė tuo labai domisi, rodo jau vien tai, jog internete pasirodančios žinutės šia tema sukelia diskusijas. Šiuo klausimu esama labai įvairių nuomonių. Vieni piešia apokaliptines vizijas, atseit tuoj neliks jokių kitų, tik anglų kalba. Man atrodo, kad taip toli gražu neatsitiks. Lietuvių kalbos padėtis dabar yra labai gera, palyginti su tuo, kas buvo per pastaruosius 500 metų, tad, manau, reikia tai puoselėti ir gerinti. Per paskaitą pabandysiu tai įrodyti.
– Ką jūs atsakytumėte žmonėms, kurie teigia, kad lietuvių kalba yra per sudėtinga, kad ją reikėtų supaprastinti?
– Nesutinku su tuo ir abejoju, ar apskritai galima apie tai kalbėti. Prisiminkime I.Ilfo ir J.Petrovo tekstą, kur buvo aiškinta, kad anglų kalba turi 12 tūkst. žodžių (tai yra netiesa, žinoma, ji turi daugiau žodžių), mumbojumbo genties kalba turi 300 žodžių, o inžinieriaus Ščiukino žmona verčiasi su 30 žodžių. Ir kiekvienu atveju visos tos trys kalbos yra labai geros, priklausomai nuo to, kam jos reikalingos.
Visada reikia žiūrėti kalbos funkcijos. Jeigu kalba tenkina visuomenės aptarnavimo poreikius, tai ji nėra nei per sudėtinga, nei ne per sudėtinga. Ji yra tokia, kokia turi būti. Jeigu visuomenei apsitarnauti reikės truputėlį kitokios kalbos, tai visuomenė ją ir pasikeis. Ir čia nėra jokios tragedijos.
– O kalbant apie trumpąsias žinutes, elektroninius laiškus, kai jau daugelis žmonių nebežiūri taisyklingos rašybos, rašo be lietuviškų raidžių, naudoja tik fonetinę rašybą ir savo sugalvotus trumpinius, stengiasi rašyti kuo trumpesniais sakiniais?
– Čia jūs keliate elementarų rašybos klausimą. Be gramatikos mūsų kalba negali būti, nes mes nesusišnekėtume. O kalbant apie rašybos dalykus, tai visais laikais žmonės rašydavo įvairiais šifraraščiais. Taigi tas žinutes galite laikyti viena iš šifraraščio atmainų.
Galima manyti, kad daliai visuomenės tai patogiau, galima manyti, kad jaunimas iš neturėjimo ką veikti taip kuria savo kalbos atmainą, bet tai praeinantys dalykai. Juk kai reikia parašyti prašymą į darbą, nė vienas nerašo be nosinių ar kaip nors kitaip netaisyklingai, stengiasi parašyti kuo geriau. Tai priklauso nuo situacijos. Ir žmonės tai skiria, ačiū Dievui. Jei neskirtų, būtų blogai. Taigi jokių gramatinių grėsmių čia aš nematau. Bent jau kol kas.
– Tai jūs pateisinate pačios visuomenės susipaprastintą kalbą, pavyzdžiui, kai žmonės, skubėdami ir norėdami kuo greičiau parašyti kokį nors tekstą, atsisako dalies lietuviškų simbolių?
– Vienas iš reikalavimų kalbai yra patogumas, ir žmonės daro ją patogesnę, kaip išmano. Bet apie tai, kas yra patogiau, dar reikėtų labai smarkiai diskutuoti. Juk į vieną gramatinę formą galime sudėti tiek informacijos, kad aprašydami ką nors kokiomis nors leksinėmis reikšmėmis mes sugaištume labai daug laiko, tad čia dar visiškai neaišku, kas visuomenėje yra patogiau, o kas nepatogiau.
Dar prieš 50 metų ant pinigo būdavo užrašyta „du litu“, šiandien jau to nėra. Rašome „du litai“, dviskaitos jau nebevartojame, nors dar neseniai tai buvo įprasta.
Bet jei visuomenei tai patogiau, tai kodėl gi ne? Juk kalba, jeigu gyva, tai ji kinta. Ką reiškia kinta? Maždaug įsivaizduokime taip, kad pripažįstame, jog ji kinta, bet geriau būtų, kad niekas nepasikeistų. Tačiau, žinoma, kažkas keičiasi ir keisis. Jūsų keliamas klausimas iš tikrųjų yra labai sudėtingas ir aštrus. Jeigu visuomenei staiga pasirodys, kad ta kalba yra nepatogi vartoti kasdien, jos ir nevartos. Va tada mes eisime prie kalbos mirties.
– Bet jūs į kalbos kitimą žiūrite lanksčiai?
– Taip, žinoma. Kitaip ir negali būti. Su kraštutiniais požiūriais, kai nesileidžiama į jokius kompromisus, mes apskritai niekur nenueiname ir nenueisime.
– Pritariate tam, kad kalbos klausimais reikia leistis į diskusijas su visuomene?
– Žinoma, ir ne tiek kad leistis, reikia visuomenę šviesti. Reikia žmonėms apie kalbą aiškinti, todėl ir skaitau tą paskaitą.