Bytnikų judėjimas prasidėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir praskynė kelią kitam masiniam socialiniam judėjimui, kurį visas pasaulis pažinojo kaip hipius. Lietuvoje apie bytnikus žinoma kur kas mažiau, nei apie ryškius, gėlėmis pasidabinusius pacifistus su gitaromis. Bytnikai buvo pirmoji karta, kuri atsisakė visuotinai priimtų elgesio normų ir, svarbiausia, didžiausia dorybe laikomo konformizmo.
Tai buvo jaunuoliai, aršiai protestavę prieš bet kokias elgesio normas mechanizuotoje civilizacijoje, pasisakė prieš veidmainystę, puritoniškumą, socialinį teatrą, kuriame kiekvienas turėjo žinoti savo vietą, dirbti savo darbą ir užsidirbti kuo daugiau pinigų norint įsigyti prabangos prekių. Jie niekino materialinę gerovę, sėslų gyvenimo būdą, tylių priemiesčių nykumą, padorius mamyčiukų ir tėvelių numylėtinių linksminimosi būdus, masinį auklėjimą religinių dogmų pagrindu.
Būtent tokių pažiūrų laikėsi T.Southernas ir M.Hoffenbergas, nusprendę išjuokti tuometę Amerikos visuomenę radikaliausiu įmanomu būdu. Jie tai padarė taip drastiškai, kad knyga virto ne tik socialine satyra, bet ir didžiuliu grotesku. Jame susipynė visos situacijos, kurios prie moralizuojančių ir pamokančių istorijų pripratusius skaitytojus būtų privertusios virti iš pasipiktinimo.
Hiperbolizuotai aprašyti veikėjai, atviros seksualinės scenos, davatkiškumo ir pasipūtimo išjuokimas kiekviename puslapyje pavertė romaną farsu, nuo kurio pernelyg uoliai padorumo taisyklių paisantiems piliečiams šiaušėsi plaukai.
Romane satyriškai parodijuojamas Voltero veikalas „Kandidas“, tik čia veikia savotiška amerikietiška Lolita. Jos ir vardas, ir pavardė byloja patys už save – Kendi (angl. Candy) reiškia „saldainiukas“, „ledinukas“, o Kristian (angl. Christian) – „krikščionė“. Autoriai sumaniai išjuokė dvigubą moralę, įprastą amerikiečių visuomenėje, rodydami saldžią šviesiaplaukę Kendi provokuojančiose situacijose. Jos tokia didelė širdis, kad negali atsakyti nė vienam, kuris jos ko nors prašo, ir nuolat skuba padėti, pasitarnauti kitiems, būti maloni.
Iš to perdėto mandagumo Kendi nuolat pakliūna į vyrų akiratį, kurie visi iki vieno stengiasi pasinaudoti jos jaunu kūnu išgalvodami absurdiškiausias priežastis, kad tik prie jo priartėtų. Kendi yra paprasta kaip penki centai, naivi, atviraširdė ir visiškai nemoka pykti. Taip pat labai mėgsta intelektualias naujoves, trokšta pasirodyti išsilavinusi ir pavyzdinga. Dėl to kiekvienas sutiktas vyras sugeba ją įtikinti daryti tai, kas jam malonu ir patogu. Aukšta daili šviesiaplaukė naiviai išplėstomis akimis ir atvira širdimi – Marilyn Monroe primenantis vyrų idealas ir didžiausias lyčių lygybės šalininkų priešas.
Veiksmas prasideda nuo to, kad prie Kendi pradeda priekabiauti senas universiteto profesorius, o toliau tai daro visi – įskaitant ir jos tėvą, sodininką, gydytojus ir net visiškai nepažįstamus keistuolius. Nutraukusi santykius su šeima ir pasileidusi tyrinėti platųjį pasaulį, mergina sutinka įvairaus plauko nedorėlių, kurie trokšta pasinaudoti jos grožiu. Romanas kupinas pasišaipymų iš visų stereotipų, kurie tapo ryškūs bytnikų ir hipių laikotarpyje.
Ypač daug kliūna psichoanalitikams, kurių profesija kaip tik tuo metu tapo madinga, davatkiškiems miesčionims, poetams-alkoholikams ir psichodeliką išpažįstantiems guru-pacifistams. Juodas humoras čia sumaniai derinamas su makabriškomis scenomis, cirką primenantys personažai – su pasipūtusiais rimtuoliais, kičas – su gilia socialine potekste. Kendi bergždžiai ieško tyros meilės ir vyro idealo – visuomenėje, kurioje giliai įsišaknijęs kvailos šviesiaplaukės stereotipas, labai sunku būti išauklėta jauna mergina ir išlaikyti gerą reputaciją.
Kita vertus, tokių knygų nereikėtų suvokti itin rimtai, nes „Pupytė Kendi“ taip pat labai primena linksmą komiksą. Arba, tokius šiuolaikinius animacinius projektus, kaip „Byvis ir Tešlagalvis“ arba „Šeimos bičas“, kuriuose negailestingai išjuokiamas tipiškas amerikietiškas gyvenimo būdas ir elgesio normos.