Susirinkusieji laukia knygos autorių – Michailo Saakašvilio ir Raphaëlio Glucksmanno. Jų, Gruzijos lyderio ir prancūzų žurnalisto bei kino režisieriaus dokumentalisto, pristatyti jiems nereikia. Pirmasis dažnai, ypač 1993 m., čia lankydavosi pailsėti nuo studijų Strasbūro žmogaus teisių institute.
Neretai su būsimąja žmona Sandra. Antrasis pasirodydavo, tiesa, kiek vėliau, su moksladraugiais iš Paryžiaus politinių mokslų instituto. Neretai su tėvu André Glucksmannu, ryškiu prancūzų intelektualu, vienu iš „Naujųjų filosofų“ (nouvelles philosophes) grupės lyderių.
Pagaliau autoriai įžengia į restoraną. M.Saakašvilis pasako kalbą. Puikiai prancūziškai ir, kas jam nebūdinga, kalba trumpa. Daugiausia dėmesio jis skiria bendraautorio tėvui, su pasigardžiavimu gurkšnojančiam raudoną vyną. Prisimena dar studentavimą sovietmečio Kijeve, be kita ko, ten mokęsis ir prancūzų kalbos.
Skaitydamas ne ką kitą, o uždraustą André Glucksmanną, ypač „Ponus mąstytojus“, prisimena tą susižavėjimą, kurį jam, studentui Mišai Saakašviliui, sukėlė taiklios André įžvalgos apie blogio imperiją – Sovietų Sąjungą.
Tada M.Saakašvilis net nežinojo, ar gyvas knygos autorius. Tą jis sužinojo, beje, ir tai, kad garsus, o gal ir garsiausias, šiandienos prancūzų intelektualas ir dabartinėje Rusijoje yra persona non grata (kaip pastabą paraštėje pažymėsime, kad A.Glucksmannui priklauso antroji nepriklausomybę atkūrusios Latvijos išduota viza užsieniečiui), netikėtai sutikęs André sūnų – Raphaelį. Ir (likimas!) ne kur nors kitur, o Kijeve. Per Oranžinę revoliuciją. Susidraugavo, ir štai – net išleido bendrą veikalą.
Tiesa, apie patį veikalą – nė žodžio. Jokios užuominos apie politines aktualijas. Pirmasis „Kalbu jums apie laisvę“ pristatymas, jį prisimenančių prancūzų žurnalistų akimis žiūrint, tapo tiesiog proga pabūti kartu ilgai nesimačiusiai šeimai.
Pastaba verta dėmesio. Juk Gruzijos prezidento vizito Paryžiuje 2008 m. lapkričio 12–13 d. tikslas – įtikinti prancūzų viešąją nuomonę ir Europos Sąjungai pirmininkaujančius politikus, kad Rusija laužo rugpjūčio 12-osios ir rugsėjo 8-osios derybose su Nicolas Sarkozy vadovaujamos ES pasiektus susitarimus dėl „krizės“ Gruzijoje. Tačiau pats M.Saakašvilis, regis, neabejojo, kad vizitui pasirinktas politiškai palankus laikas.
Išties lapkričio 14-oji Nicos „Sarde Palace“ turėjo prasidėti ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas. Iki tol kelias savaites ES valstybės narės įnirtingai ginčijosi, ar atnaujinti derybas su Rusija dėl partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties? Lapkričio pradžioje tuo dar abejojo Didžioji Britanija, Latvija, o Lenkija ir Lietuva griežtai priešinosi - būtent dėl Rusijos surengto karinio puolimo prieš Gruziją ir vėlesnių susitarimų su ES nevykdymo. Galiausiai – Lietuva liko viena.
ES nutarė tęsti derybas su Maskva. Tiesa, tokį sprendimą lydėjo pareiškimai apie tai, jog ES laikysis griežtos linijos ir formuos santykius atsižvelgdama į Rusijos elgesį, taip pat apie ES visišką paramą Gruzijos nepriklausomybei, suverenumui ir teritorijos vientisumui. Kitaip tariant, ES nepripažino status quo Gruzijoje.
Taigi M.Saakašvilio šmėžavimas prancūzų žiniasklaidoje beveik keturiasdešimt aštuonias valandas (dažnai su Raphaeliu ar André Glucksmannais) turėjo ir patvirtinti minėtų ES pareiškimų prasmę, ir tapti proga apskritai apibūdinti susiklosčiusią padėtį Gruzijoje.
Sunku pasakyti, ar daugybė žurnalistų buvo gavę „Kalbu jums apie laisvę“ egzempliorių, bet pastebėta, kad nemaža dalis klausimų sutapo su knygoje pateiktais atsakymais.
Sunku taip pat pasakyti, ar N.Sarkozy jau turėjo „Kalbu jums apie laisvę“, kai M.Saakašvilis lapkričio 13-ąją atvyko į Eliziejaus Laukus. Matėme tik abiejų šalių lyderių momentines fotografijas su tik akimirkai šyptelėjusiu Prancūzijos prezidentu ir uždaros durys keturiasdešimčiai minučių. Tiek truko pokalbis.
Galime tik spėlioti, apie ką kalbėjosi prezidentai.
Na, pavyzdžiui, apie Rusiją ir jos lyderius iš esmės. Kiek vėliau M.Saakašvilis prasitars detaliau sužinojęs, kaip Rusijos premjeras Vladimiras Putinas grasino jį „pakabinti už kiaušinių“, 2008 m. rugpjūtyje susitikęs su N. Sarkozy, ir kaip N.Sarkozy jį išgelbėjo nuo tokios lemties. Šiaip ar taip, būtent po Prancūzijos ir Gruzijos vadovų susitikimo Eliziejaus Laukuose prancūzų žiniasklaidoje pasirodė to, šiandien jau garsaus, pokalbio ištrauka:
V. Putinas. Aš tą Saakašvilį už kiaušinių pakabinsiu.
N. Sarkozy. Pakabinsi?
V. Putinas. O kodėl gi ne? Amerikiečiai juk pakabino Saddamą Husseiną.
N. Sarkozy. Taip. Bet nejaugi tu nori sulaukti tokio likimo kaip Bushas?
V. Putinas. Taip, tu teisus.
O gal kalbėdami apie Rusiją iš esmės N. Sarkozy ir M. Saakašvilis prisiminė André ir Raphaelį Glucksmannus? Pretekstas ne tik „Kalbu jums apie laisvę“, ar vos prieš pusmetį (2008 m.) pasirodęs tėvo ir sūnaus veikalas „Mai 68 expliqué à Nicolas Sarkozy“ (1968-ųjų gegužės įvykiai, paaiškinti Nicolas Sarkozy), dedikuotas Sarko (N.Sarkozy pravardė), bet ir Glucksmannų įtaka Prancūzijos prezidento požiūriui į Rusiją.
Tik keli faktai. Kurie turi laiko naršyti internete, nesunkiai juos suras.
Atidžiau stebėję 2007 m. pavasarį prezidento rinkimų kampaniją Prancūzijoje turbūt prisimena N. Sarkozy retorikos užsienio politikos srityje akcentus: prieš Jacques’o Chiraco „real politic“, už žmogaus teisių gynimą Rusijoje, „geriau spausti ranką Bushui, o ne Putinui“, „kai laimėsiu, į Eliziejaus Laukus pakviesiu Garį Kasparovą“, „mano asmeninis draugas Miša Saakašvilis“.
N.Sarkozy laimėjo. V.Putinas jį pasveikino tik po kelių dienų. Pirmasis susitikimas su užsienio šalies vadovu – susitikimas su M.Saakašviliu.
Tačiau netrukus Maskvą pasiekė signalai, kad N.Sarkozy Paryžius nori palaikyti tokius santykius, kokius palaikė J.Chiraco Paryžius. Štai tik vienas patvirtinimas – naujasis užsienio reikalų ministras Bernard’as Kouchneris tujinasi su Sergejumi Lavrovu (Rusijos užsienio reikalų ministras) dar nuo Jungtinių Tautų laikų.
2007 m. birželio mėn. G-8 susitikimas. N.Sarkozy ir V.Putinas susitinka pirmą kartą. Antrasis pirmajam padarė didelį įspūdį. Antrasis įspūdį stengėsi įprasminti. Asmeniniais skambučiais. Kartais suklysta, pavyzdžiui, kalbėdamasis su Sevilija Sarkozy, besiruošiančia skirtis. Tačiau kur kas dažniau pataiko. Antai paskambinęs jau Nicolas praneša, kad eksploatuotuoti Štokmano dujų verslovę Sibire atrinko prancūzų bendrovę „Total“. Žinoma, vėliau susitikimai V.Putino vasarvietėse ir natūralu N.Sarkozy sveikinimas V.Putinui su „Vieningosios Rusijos“ partijos pergale 2007 m. gruodžio rinkimuose. Bet būtent tuo metu N.Sarkozy sulaukia dar vieno skambučio. Skambina André Glucksmannas.
Jis nori, kad Prancūzijos prezidentas iš esmės suprastų posovietinės Rusijos režimą. Siūlo susitikti su garsiu rusų disidentu Vladimiru Bukovskiu. Tuo metu slapta, valandai su N.Sarkozy susitikęs V.Bukovskis aiškina, ką norėjo pasakyti ir André. Tai, kad KGB nesikeičia.
Iš pirmo žvilgsnio, nesikeičia ir N. Sarkozy. 2008 m. pavasarį jis vėl buvo pirmasis, kuris pasveikino Dmitrijų Medvedevą su pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Motyvas? D.Medvedevas nėra marionetė, liberalesnis. Su juo iš tikrųjų galima turėti reikalų. Tiesa, kyla vadinamoji Gruzijos krizė. Klausimas vienas – ji griauna reikalą ar atveria naujas galimybes?
N.Sarkozy tariasi. Su savais diplomatais ir politikais. Su sąjungininkų diplomatais ir politikais. Su savais oficialiais ekspertais. Su savais bičiuliais ekspertais ar viešosios nuomonės formuotojais. Antai pačioje 2008 m. rugsėjo pradžioje vakarieniauja su keliais iš pastarųjų. Tarp jų – Raphaëlis Glucksmannas. Per vakarienę N.Sarkozy atvirai prisipažįsta, kad jis nori tapti Michailo Gorbačiovo laikų Margaret Thatcher.
Šiuos faktus pateikdamas „Le Nouvel Observateur“ primena, jog N.Sarkozy, „palenkęs“ D.Medvedevą pasirašyti rugsėjo 8-osios susitarimą, neliko skolingas. Prancūzija atsisakė parduoti Gruzijai karinę techniką ir sutiko Tulone priimti Rusijos kreiserį „Petras Didysis“.
Žinoma, „Le Nouvel Observateur“ dera vertinti atsargiai. Ypač turint galvoje laikraščio teisinius santykius su N.Sarkozy. Kita vertus, pristatant lietuviškajai skaitytojų auditorijai Michailo Saakašvilio ir Raphaëlio Glucksmanno „Kalbu jums apie laisvę“, regis, pravartu žinoti ir platesnį, jeigu norite – politinį, knygos pasirodymo kontekstą.
Neatsitiktinai knygos pratarmėje, datuotoje 2008 m. spalio mėnesiu, užsimenama, kad „kai kurie nuogąstaus, kad tai propaganda“. Ypač atsivertę ir išvydę jos struktūrą – R.Glucksmanno klausimai ir M.Saakašvilio atsakymai apie karą, sovietinę jaunystę, revoliuciją, „Gruzijos projektą“ ir naująjį pasaulį.
Neabejoju, daugelis suklus, ypač tie, kurie užfiksuos dar vieną pratarmės sakinį, jog daugiau kaip šimto puslapių klausimų ir atsakymų tekstas atsirado važiuojant iš Gruzijos prezidento kabineto į jo rezidenciją Boržomio miškų glūdumoje. Su eskortu – viso labo kelių valandų kelias.
Tačiau neapsigaukite. Michailas Saakašvilis išties kalba labai greitai. Gerokai anksčiau apmąstęs tai, ką sako dabar. Galbūt dėl to kartais klysta. Bet tai jo išgyventi apmąstymai. Nuoširdžiai išgyventi.
Būtent dėl to šį kartą neverta plačiau diskutuoti dėl knygos konstrukcijos privalumų ir trūkumų, dėl siužeto, veiksmo ir įvykių centro. Galima tiesiog pasitenkinti tuo, ką sako leidėjai: „Rusijos priešas Nr.1 pagaliau papasakoja apie savo gyvenimą, planus, svajones ir dabartinę tarptautinę krizę“. Nors, regis, pastarasis akcentas ir nėra visai tikslus.
***
„Baltų Lankų“ leidykla balandžio 28-ąją 17 valandą kviečia į knygos apie Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį „Kalbu Jums apie laisvę“ (autorius R.Glucksmannas) pristatymą. Renginyje planuoja dalyvauti Gruzijos pirmoji ponia Sandra Elisabeth Roelofs, Gruzijos ambasadorius Lietuvoje Goerge’as Kerdikoshvilis, politologas, Vilniaus universiteto TSPMI direktorius, profesorius Raimundas Lopata. Diskusiją moderuos Laurynas Jonavičius (Rytų Europos studijų centras). Pristatymas įvyks Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje (Didžioji g. Nr.4).