Lrytas.lt biblioteka. 63. D.Jazukevičiūtė. „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“

Pasak poeto ir kritiko Valdemaro Kukulo, Dalia Jazukevičiūtė – viena iš nedaugelio šiandien rašančių „grynakraujų“ lyrikių, savo kūryboje išsaugojusi ir gyvą emocinį nervą, ir tokio tipo poezijai būtiną lyrinio pasakojimo įtampą. Tai, pačios poetės žodžiais tariant, „žmogaus be odos“ rašymai. Mūsų poezijai sparčiai vakarietiškėjant, jos kūryboje išlieka ryški geriausios rusų lyrikos (Ana Achmatova, Marina Cvetajeva) tradicija, ir tai Dalią Jazukevičiūtę gražiai susieja su Salomėja Nėrimi. Faktas, kad į rinktinę sudėta tik šimtas eilėraščių (iš maždaug trijų šimtų, paskelbtų trijose knygose), liudija autorės reiklumą sau ir pagarbą skaitytojui.

Dalios Jazukevičiūtės poezijos rinktinė „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ sudaryta iš knygų „Atsisveikinimai“ (1989, Zigmo Gėlės premija), „Traukinys Nr. 183“ (1991), „Imperijos moteris“ (2006, Salomėjos Nėries premija). Taip pat įtraukta keletas knygose nespausdintų naujų ir ankstesnių eilėraščių.

Iš poezijos rinktinės:

***

Visas pasaulis anapus mano sapno
norėtųsi negrįžti
bet mano mylimas man sako
dar anksti
dar ne visus kampus
beprotnamių išvaikščiojom
dar ne visus skerdėjus
buvome sutikę
dar ne visi plėšrūnai maitvanagiai
lesė mums akis
palauk mažyte

*** Aš esu ištobulinta įtampa, nervų degantis kamuolys, ir mano baltas vaikystės angelas nesaugo manęs, aš esu Dievas, poetas ir moteris, toks keistas žiedas ant vyšnios šakos, aš esu tavo glamonės atspindys ir esu pati meilė, gyva kaip paukštis – tik nepaliesk mano sparnų – aš esu angelas, saugantis tavo prapultį.

*** Jeigu nepažinai manęs tai dar geriau esu seniai pražuvus ir ne tavo ne tau mane išgelbėti ne tau nupiešti viltį mano vyzdžiuose ant mano balto kapo kryžiaus užrašys „sugrįšiu po penkiolikos minučių“

*** Atleisk kam mylėjau kam ieškojau tavęs ne tuose kambariuose visko išmokti galima net atsisveikinimų net septynias pasaulio kalbas bet nė vieno žodžio tavo širdžiai

*** Stovėjau blyški prieblandos jūroje po medžiais vienišais žiūrėjau kaip tirpsta tavo veidas vakaro sniege beviltiškai trokšdama pratęsti nors vieną akimirką susitikimo šviesią kančią