Kalbėti apie „Narkašą“ kaip apie įprastą romaną neįmanoma. Tai – pavojinga knyga. Ypač Lietuvoje. Žinau atvejį, kai leidėjai išmetė iš knygos kelis skyrius, kur buvo garbinami narkotikai. Tokiu atveju, jie tikriausiai išmestų visą Williamo S.Burroughso kūrinį. Koks debilizmas!
Viena vertus, šioje išpažintyje tikrai yra vietų, kurios gundo, jei ne įsišauti, tai bent užrūkyti žolės, bet aš kur kas labiau norėčiau akcentuoti daug svarbesnius šio kūrinio aspektus.
Savu laikmečiu tai buvo drąsus darbas – dabar tik atsilikusiose šalyse jis gali ką nors šokiruoti.
Čia nekalbama apie gyvenimą, meilę, politiką, žmonių tarpusavio santykius, seksą. Čia kalbama apie vieną dalyką – narkotikus.
Jei ir yra paminima, kad pagrindinis veikėjas mylėjosi, tai taip lyg nieko ir nebuvo.
„Kaifas – tai ne stimuliatorius. Tai – gyvenimo būdas“, - teigiama knygos prologe. Ir visai teisingai teigiama. Niekas daugiau narkomanui nerūpi. Nusispjaut jam į šį pasaulį.
Kodėl giriu šią knygą? Viena iš priežasčių – labai įdomu pasinerti į atvirai, su geru ironijos prieskoniu ir didele cinizmo doze suplaktu narkašo gyvenimo kokteiliu.
Kita priežastis – skubu pridurti - ši knyga visai neskatina narkotikų vartojimo ir ją reikėtų įtraukti į mokyklines programas, kaip pačią svarbiausią knygą. Pamirškite tas žemaites, doneilaičius – jie jau seniai yra kaip Egipto hieroglifai – nei suprantami, nei reikalingi. Gyvename utilitaristiniame pasaulyje ir siekime naudos visur, kur galime. Menas naudingas!
Ar politikai, tie siaurapročiai, nemato, kaip vaikai svaigsta ne tik nuo narkotikų, bet ir dėl narkotikų? Nepažįstu nė vieno šešiolikmečio, nerūkiusio žolės. O vyresni, kai pradeda pasakoti, ką bandė, net atsibosta klausyti. Mus pražudys ne katastrofos, o narkotikai.
Va, ir radau labai praktiškai pritaikomą šios knygos privalumą. Gal kas nors net padėkos.
O kalbant apie literatūrinę pusę – ji, kaip pažymi didžioji dalis kritikų, palyginti silpna. Ir aš su tuo sutinku. Sakiniai paprasti. Bet narkomanai ir nemąsto ilgais. Kam apsunkinti gyvenimą.
Nepaisant to, tiesiog prarijau šią knygą. Ir jums patarčiau paskaityti. Nes kuo toliau, tuo akivaizdžiau matosi, kad auga nauja narkašų karta. Gal geriau pamatyti, kuo baigiasi toks „malonumas“. Nyki, tuščia, beprasmė kasdienybė. Vemt verčiantis gyvenimas dėl kaifo. Dar joks kūrinys man nesukėlė tokio pasišlykštėjimo narkotikais. Nes dar joks kūrinys taip tiksliai neperteikė to, kaip gyvena narkotikuose skęstanti siela.
Susileiskite dozę „Narkašo“ ir nereikės kumarintis. Juk norit, žinau, kad norit. Lomkių nebus, pažadu.