Knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip realistinis romanas, kur veiksmas rutuliojasi sklandžiai, nuosekliai, tik kiek paslaptingai: į mažą Norvegijos miestelį atvyksta keistuolis Juhanas Nagelis, savo išvaizda, kalbomis ir veiksmais trikdantis ramią vietos žmonių gyvenimo tėkmę... Visa, kas nutinka per Nagelio viešnagę – paslaptinga, sunkiai paaiškinama ir keista.
Tačiau iš tiesų romanas yra psichologinis. Vienas pagrindinių veikėjų yra žmogaus pasąmonė, ji – misterija, iracionali ir nepaaiškinama, valdanti sąmonę. Juhanas Nagelis atvyksta nežinia iš kur ir nežinia ko, jis prieštaringo charakterio, nenuoseklus ir nestabilios psichikos.
Jis – tipiškas Hamsuno herojus. Rašytojui neegzistuoja norma, o asmenybės suskilimas ir nenuoseklumas yra visiškai natūrali būsena. Pasakojimas atveria vidines herojaus bedugnes, nuoseklų vyksmą keičia „sąmonės srautas“, sapnai, vizijos ir pasąmonės balsas; pagrindinis veikėjas – tikras mūsų nervingo amžiaus žmogaus paveikslas. Žmogaus, kurį kankina ir jo sujaukta sąmonė, ir nesuvokta pasąmonė.
Pasakydamas tik tiek, kiek būtina, K.Hamsunas palieka skaitytoją klaidžioti žmogiškosios misterijos labirinte, pilname nutylėjimų, užuominų ir keistų neatitikimų.
Knutas Hamsunas (1859–1952), tikroji pavardė Knutas Pedersenas – vienas žymiausių norvegų rašytojų. Garsiausi, kultiniais tapę jo romanai „Badas“, „Panas“, „Viktorija“ padarė didžiulę įtaką XX a. Europos literatūrai. Prieštaringo likimo autoriui už romaną „Žemės syvai“ 1920 m. buvo suteikta Nobelio premija. Šiemet Norvegijoje minima K. Hamsuno 150 metų sukaktis.