Laurent'o Neumanno knygą į lietuvių kalbą išvertė Laimonas Tapinas, išleido „Kronta“.
Pokalbių su G.Depardieu knygą perskaityti paskatino tai, kad ją pastebėjo ir išvertė solidžių biografinių knygų autorius L.Tapinas. Vadinasi, atsivertęs ją nerasi niekalo, nes į tris šimtus puslapių tikrai nesugrūsi kirpyklinių žurnalų lygio interviu.
Pašnekovas gerai išklausė
Pats G.Depardieu knygą „Gyvas!“ pavadino „gerai išklausytu kūriniu“. Jo klausytojas L.Neumannas net ketverius metus įtikinėjo aktorių, kad būtina parengti tokią pokalbių knygą.
Ne, kino kritiko artistas neišmesdavo per langą – jis, pasak L.Neumanno, dešimt, dvidešimt, šimtą kartų mandagiai atsisakydavo, nes yra „užsiėmęs kaip ministras“ ir galvotrūkčiais lekia iš vienos filmavimo aikštelės į kitą.
Kitaip kažin ar būtų sukūręs daugiau nei 180 vaidmenų, o tada, kai buvo rašoma ši knyga, G.Depardieu buvo atšventęs 55-ąjį gimtadienį. Dabar jam 60.
Prigimtis – nesaikinga
Nuo pat pirmųjų puslapių knyga „Gyvas!“ užgriūva savo herojaus G.Depardieu nekantrumu ir noru padaryti, pamatyti, perskaityti, suvaidinti, turėti ir dalintis „kiek įmanoma daugiau“.
Kurį laiką net norisi atidėti knygą, vengti jos, nes ji – per intensyvi. Sunku išlaikyti. Tiršta! Tačiau esi jau įsuktas į aktoriaus „nesaikingos prigimties“ labirintus. Ir pasidaro svarbu, ką jis išgyveno.
Paauglystės nuotykiai, šeiminės dramos, profesijos pamokos – to užtektų keliems romanams, o tai viso labo vieno žmogaus gyvenimo pradžia.
Kai G.Depardieu pradeda vaidinti, pažyra žymiausių režisierių ir aktorių pavardės.
L.Tapino sumaniai parengti paaiškinimai leidžia nesupainioti, kuo kuris menininkas įdomus ir kiek mes jų galėjome pažinti.
Paskalų – nė kvapo
L.Neumannas neskatina G.Depardieu postringauti apie filmų prasmes ar blusinėti, kaip ir kas kūrė niuansus. Jie kalbasi apie santykius, charakterius.
Todėl skaitydamas knygą kurį laiką esi teatro užkulisiuose, filmavimo aikštelėje, kur dirba, pykstasi, dūksta, geria, šmaikštauja ir savo didelį meną kuria prancūzų kino dievai. Ir velniai, kas be ko. Jie visi knygoje gyvi!
Ir nėra nė mažiausio paskalų kvapo. Štai stebuklas. Skaitai ir nardai po žvaigždynus. Su tam tikru pavydu, žinoma, nes Prancūzijos kine dirba ne vienas kitas įdomus menininkas – jų ten be skaičiaus, ir daugumos kūryba nemažai reiškia tavo, Lietuvoje kiną žiūrinčio ir šią knygą skaitančio, gyvenime.
G.Depardieu atviras. Būtent su tokiu juo susipažino L.Neumannas, todėl taip atkakliai ir troško kalbėtis, aiškintis, išklausti viską, kas jį – ir, galimas dalykas, visuomenę – domina apie šią neeilinę prancūzų meno asmenybę. Todėl tai nėra sterili reklama. Knyga net nepatogi artistui, bet jis laikosi joje garbingai.
Kalbasi ir apie pinigus
Pašnekovai neužsibūna teatro užkulisiuose ir filmavimo aikštelėse. Natūralu, kad klausimai liečia asmeninį gyvenimą, o šis panašiai tirštas. Nepradėsime čia vardyti G.Depardieu moterų ir vaikų. Viskas knygoje – tirkite ir skaičiuokite, matuokitės.
Atkaklusis L.Neumannas traukia dar toliau: kalbasi su aktoriumi apie jo pinigus, turtus, aistrą motociklams, vynui ir vynuogynams, kino, restoranų ir naftos verslą, santykius su politikais ir politika, net su Dievu. Ir su spauda, kuriai žvėriškai rūpi garsiausios prancūzų kino žvaigždės gyvenimo dėmės.
Ar bereikia sakyti, kad spaudos G.Depardieu gyvenime nėra. Jis nemato poreikio skaityti laikraščių. Jis godžiai skaito knygas, o jų artisto namuose pilnos dėžės. G.Depardieu deda į lentynas tik tas knygas, kurias perskaitė, o neperskaitytos laukia dėžėse.
Tylus profesionalo maištas
Ši L.Tapino išversta knyga ima atrodyti kaip tylus profesionalo maištas prieš požiūrį į menininkus kaip į viso labo masalą paskalų puslapiams: su kuo išsiskyrė, kokį šunį nusipirko, kokia liga susuko.
Menininkas čia – visas pasaulis. Neišsemiamas, trykšte trykšta jausmais, žiniomis, išmintimi. Jis nuodėmingas ir silpnas. Galingas savo talentu ir aistromis.
Šiek tiek galima su juo susitapatinti, sakyti: „Suprantu“. Dažniau – žiūrėti iš apačios į nepasiekiamą aukštį, neįtikėtinus susitikimus, įmanomus tik kūrybos žemėje.
Bet iš tikrųjų jauti, kad gali šitam žmogui sakyti jo mėgstamą kreipinį „tu“ – jį taip priartino knyga „Gyvas!“. Priartino, bet nesumenkino. Atvirkščiai: tave, skaitantį, pakėlė.
Ir dabar nebeišeis apsimesti, kad nėra lietuvių kultūroje knygos su išmintingais aktoriaus ir jį klausančiojo pokalbiais. Ir kad ji neveikia. „Gyvas!“ daro įtaką, reikia tik jai nesipriešinti.