Tik pagalvokite. Danas Brownas romane siūlo alternatyvią krikščionybės istoriją, pasak kurios, iškart po Kristaus mirties įvyko schizma (skilimas – red. pastaba) tarp piktų Kristaus santuoką nuslėpusių patriarchų ir gerųjų stebėtinai liberalių pirmosios bangos feminisčių.
Kitaip tariant, „Da Vinčio kodas“ krikščionybės istoriją perrašo taip, kad ji tampa panaši į... islamą, kuris išgyveno ankstyvą schizmą tarp sunitų ir šiitų. Galbūt didelis aistringų knygos gerbėjų ratas Amerikoje išduoda slaptą, netgi nesąmoningą simpatiją ir solidarumą su islamu? Arba užslopintą krikščionybės norą turėti ne tokią nuobodžią istoriją – turtingesnę, tamsesnę, nuo pat ištakų lydimą jaudinančių sektantiškų karų?
Greičiausiai ne. Tačiau toks žaidimas žaidžiamas D.Browno pasaulyje – šis pastatytas ant fantazijos, kad sutapimai nėra atsitiktiniai, kad daiktai nėra tik daiktai, jie kažką reiškia. D.Browno pagrindinis herojus Robertas Lengdonas juk yra simbologas (t.y., ekspertas srities, kuri – šio fakto neįmanoma priminti per dažnai – neegzistuoja nei Harvarde, nei kur nors kitur). Po jo išmanančiu žvilgsniu daiktai atgyja ir virsta simboliais. „V“ nėra tik raidė – tai taurė, amžinojo moteriškumo simbolis. Chaosas slapta yra tvarka. Triukšmas slapta yra ženklas.
Kitaip nei pirmuose dviejuose romanuose apie Robertą Langdoną, naujojoje knygoje „Dingęs simbolis“ D.Brownas nagrinėja ne Katalikų bažnyčios istoriją.
Šįkart Lengdonas bando iškoduoti masonus (kurių moto „ordo ab chao“ - „tvarka iš chaoso“ - puikiai tinka ir pačiam D.Brownui). Jis sulaukia paslaptingo skambučio, – jo manymu, iš seno draugo ir mokytojo Piterio Solomono ir yra iškviečiamas į Vašingtoną. Lengdonas mano, kad turės pasakyti kalbą labdaros renginyje Kapitolijaus rūmuose. Tačiau ten nuvykęs neranda jokio labdaros renginio, tik nukirstą Solomono ranką – visą ištatuiruotą ir pamautą ant smaigo Kapitolijaus rotundoje.
Perskaitę iki šios vietos jau atpažįstame maloniai tipiškus D.Browno tropus. Lengdonas jau švystelėjo savo Peliuko Mikio laikrodžiu („Nešioju jį, kad man primintų sulėtinti tempą ir ne taip rimtai žiūrėti į gyvenimą“) ir pademonstravo savo neįtikėtiną atmintį, luošinančią klaustrofobiją ir liūdną skepticizmą. Jau paragavome D.Browno mėgstamo ritualinio smurto ir netgi susipažinome su vienišu žiauriu fanatiku neįprasta oda. Šįkart jo vardas Malachas – ne Silas – ir jis ne albinosas, o visą kūną padengęs tatuiruotėmis.
Žinoma, lengva šaipytis iš D.Browno dėl nelabai miklaus jo rašymo stiliaus. Jis įveda naujus veikėjus su tokiu beatodairiškumu, kad nenorom ima kelti juoką („Naujasis apsauginis Alfonsas Nunjesas atidžiai apžiūrėjo vyriškos lyties lankytoją, kuris artinosi prie jo kontrolės punkto“).
O tą nelemtą sakinį „Jo masyvus lyties organas nešiojo ištatuiruotus jo likimo simbolius“ reikėtų ištatuiruoti ant paties D.Browno masyvaus organo. Maža to, mokslinė romano dalis primena žmogaus, kuris tiki viskuo, ką perskaito „Vikipedijoje“, rašliavą.
Ypač pasakojimas kenčia nuo neapgalvoto flirto su mokslo šaka, vadinama noetika. Ši nagrinėja idėją, kad žmogaus sąmonė gali paveikti fizinį pasaulį, ir neva gali paaiškinti „ryšį tarp šiuolaikinio mokslo ir senovės mistikos“ (kitaip nei simbologija, noetika – neįtikėtina, bet tai tiesa – išties egzistuoja).
Ir vis dėlto būtų neteisinga neigti, kad bendras D.Browno kultūrinės istorijos pojūtis – nepaisant konkrečių detalių – yra pakankamai teisingas. Jis mėgsta nuvesti savo skaitytojus į tas vietas, kur mūsų kruopščiai saugomos kultūrinės ribos – tarp krikščionybės ir pagonybės, bažnyčios ir pasaulietinio gyvenimo, senovės ir modernybės – išties yra nepaprastai susimaišiusios.
Pavyzdžiui, Lengdonas primena, kad Vašingtono Kapitolijus „suprojektuotas kaip duoklė vienai labiausiai gerbiamų Romos mistinių šventovių“ Vestos šventyklai, ir kad jame kabo paveikslas, vaizduojantis Dzeusu persirengusį George'ą Washingtoną („Vargu ar tai dera prie krikščioniškų šios šalies pamatų“). Galia yra galia ir ji stebėtinai lengvai teka iš religinių indų į politinius. Galbūt tai ir akivaizdu, bet yra tikra tiesa – paslaptinga ir visai ne lėkšta.
„Dingusio simbolio“ siužetas į priekį juda taip energingai, kad personažai ima atrodyti kaip geležinio mechanizmo priedai. Lengdonas turi išnaršyti visą Kapitolijų ir rasti dingusį draugą be vienos rankos Piterį Solomoną bei paslėptą masonų piramidę, slepiančią kažkokią mistinę išmintį, kuri gali paversti žmogų dievu ir kurios reikia Malachui, tatuiruotajam pamišėliui.
Prie Lengdono prisijungia CŽV saugumo biuro vadovė – kažkodėl maža japonė su dideliu randu ant kaklo – ir dar viena tipiška D.Browno „patrauklių, tamsiaplaukių“ ir visiškai vienodų veikėjų atstovė, kuri dar yra ir noetikos specialistė.
Pakeliui Lengdonas nenuilsdamas skina visokiausius egzotiškus simbolius ir bėgdamas juos šifruoja, kiekvieną kartą reikšdamas nemažėjančią nuostabą („Ne, negali būti!“ O, betgi gali, profesoriau Lengdonai!).
Jo viduje verda kova tarp įgimto akademinio skepticizmo ir vis gausėjančių įrodymų, kad pasaulyje yra šis tas daugiau, ko negali paaiškinti tas skepticizmas. „Tu, kaip ir daugelis išsilavinusių žmonių, gyveni įkalintas tarp pasaulių, - jam sako vienas išmintingas kunigas (ir masonas, o Dieve!). - Viena koja dvasiniame, kita koja - fiziniame. Tavo širdis trokšta tikėti. Tačiau tavo intelektas atsisako leisti“. Lengdonui vertėtų susitikti su agentu Malderiu iš „X failų“ - turėtų daug apie ką pasikalbėti.
Tačiau D.Brownas turi kitą planą „Dingusiame simbolyje“ - grąžinti Vašingtonui vienos iš didžiųjų gotiškosios mistikos kupinų pasaulio sostinių vardą, kad galėtų nenusileisti Paryžiui, Londonui arba Romai.
„Amerika turi paslėptą praeitį,“ - kursyvu mąsto Lengdonas. „Kiekvieną kartą, kai Lengdonas skaitydavo paskaitas apie Amerikos simbologiją, jo studentai stebėdavosi, kad tikrieji mūsų tautos tėvų ketinimai buvo visiškai kitokie, nei tie, kuriuos jiems dabar priskiria daugelis politikų. Amerikai numatyta lemtis dingo istorijoje“.
Jis ėmėsi nelengvo iššūkio. Tai, ką „Angeluose ir demonuose“ bei „Da Vinčio kode“ davė krikščionybei, D.Brownas dabar nori duoti Amerikai – turtingą, tamsią ir mistišką istoriją.
Galbūt tai donkichotiškos pastangos – bet visiškai suprantamos. Mes nesame tik nutukę turistai ištampytais marškinėliais, sako jis. Mūsų istorija tokia pati liguista ir keista kaip ir visų kitų! Triukšme slypi ženklas, o chaose – tvarka! Kad ją pamatytum, tereikia neegzistuojančio fakulteto Harvarde diplomo.