Bandant suvokti jos savitumą, skaidrėja nemãža sunkiai paaiškinamų dalykų: kodėl Gediminas, atsisakęs krikštytis, naktimis užsidaręs raudodavo? Kodėl Kęstutis taip lengvai sulaužė priesaiką, duotą savo dievų akivaizdoje? Kodėl Jogailos brolis atsižadėjo visko, kas lietuviška, ir tapo lenku? Kodėl keliautojai manė, kad lietuviškos gyvatės turi keturias kojas? Kodėl beraščiai valstiečiai iš kartos į kartą saugojo rašytinius dokumentus?
Į Lietuvą atėjusi rašto kultūra atnešė ne tik knygas. Ji metė iššūkį bendruomenės tapatumui – kitoks individo supratimas, kitoks dvasingumas, kitokia teisingumo vizija. Bet ši kultūra negyvavo atskirai, ji susipynė su sakytinio gyvenimo formomis, keitė jį ir keitėsi pati. Ši sampyna, jos pagimdytos dermės ir konfliktai iki šiol veikia mūsų savimonę ir kūrybą, politiką ir asmeninį gyvenimą.
Ši knyga – ko gero, pirmas mėginimas aptarti, kuo savita senosios Lietuvos kultūra, remiantis kalbėjimo ir rašymo fenomenais.