Kaip keista: provincialioje Lietuvoje vis dar gajus toks aukštosioms kultūroms būdingas intelektualus reiškinys kaip „antikultūra“. Tiems, kas nesupranta, paaiškinsiu: antikultūra nėra kultūros trūkumas. Ir neturi nieko bendra su nekultūringumu.
Ją greičiau reikėtų suvokti, kaip „virškultūrą“, kaip tam tikrą kultūros perviršį. O patį reiškinį galima palyginti su sprogusia žvaigžde, kuri tapo juodąja skyle, ir kurios tankis toks didelis, kad į ją šviesa tiesiog nepatenka.
Taip ir čia: sprogus kultūrai susidaro tokia juodoji kultūra, kuri lyg ir neigia kultūrą, bet tuo pačiu yra jos „viršūnė“, gimusi iš tos pačios materijos.
Stewartas Home‘as bando papasakoti, kaip kilo įvairūs kultūros sprogdinimo judėjimai ir jos atpuoliai.
Šis pasakojimas intriguoja jau vien tuo, kad kalba apie tuos, kurie savo laiku buvo „ne tokie, kaip visi“, „atmetę tradicijas ir normas“. Maištininkai. Radikalai. Niekšai. O dabar dauguma net konservatyvių akademikų vadinami genijais. Nors kažkada – ir tai svarbu suprasti – jie buvo didžiausi visų akademizmų ir debilizmų priešai.
Sunku trumpai paaiškinti, kodėl vis atsiranda ir atsiranda tokių šlykščių padarų. Kodėl jie negali džiaugtis oficialia kultūra ir Šiluvos atlaidais. Kodėl jiems reikia maištauti, neigti, iškreipti, iškraipyti, sudarkyti. Kodėl jie renkasi skurdą ir maištą, užuot šiltai gyvenę iš atkartojimų, atrajojimų ir referavimo. Iš pritapimo prie daugumos.
S.Home‘as nebando ieškoti priežasčių ir bandyti suprasti - o kodėl maištas? Jis – istorikas, užfiksavęs tam tikrus maišto pasireiškimus ir kiek padrikai suguldęs visai tai ant popieriaus.
Knyga fragmentiška, bet informatyvi, todėl būtina visiems, norintiems suprasti kultūros monstrus ir jų sroves.
Lietuvoje niekada neturėjome nei maištininkų, nei kultūros novatorių. Todėl ir kultūrinis mūsų tautos simbolis – iš medžio išdrožtas beviltiškai liūdnas rūpintojėlis, ranka pasirėmęs galvą, simbolizuojantis pagrindinį mūsų kultūrinės sąmonės trūkumą – užmarštį, kad drožti gali būti malonu.
Tam yra paprastas paaiškinimas – baimė, tradicijos, papročiai, ribota vaizduotė ir nepasitikėjimas savimi. Labai intelektualiai kalbant, Įstatymas.
S.Freudas, pirmasis demaskavęs Oidipo kompleksu paremtą Vakarų kultūros žmogaus egzistenciją, parodė, jog būtina sąlyga visiškai išgyventai kastracijai yra Tėvažudystė. Nereikia skaityti paraidžiui – pranašai kalba alegorijomis.
Supaprastintai: tam, kad sukurtum ateitį, turi nužudyti praeitį.
Būtent tai yra kultūros antpuolio branduolys, aplink kurį sukasi visos šios minties sistemos idėjos.
Kultūros žudikai – tokie, kaip S.Home‘o knygoje iki apsivėmimo nuolat minimas Guy Debordas – degino senas ir šventas kultūros romuvas, rovė giliai įsišaknijusius visuomenės stereotipų kelmus, arė ir draskė visada arčiau sielos esančius praeities pančius, siekdami vieno: priversti pabusti iš tų jau esančių teisingų ir visuotinai priimtų gyvenimo modelių konstruktų, kurie neleidžia laisvai išgyventi kiekvienos situacijos unikalumo, būties čia ir dabar žavesio, spontaniškos realybės blyksnių.
Laisvai, be išankstinio apspręstumo išgyventas gyvenimas yra kiekvieno utopisto didžiausia svajonė.
Tai knyga apie šių utopistų istoriją. Ir apie kultūros žūtį, kaip apie amžiną jos atsiradimą. Amžiną sugrįžimą.