1915 m., gyvendamas Paryžiuje, jis sukuria garsiausią savo romaną „Aistrų našta“, kurį galima laikyti autobiografiniu, ir tampa skaitomiausiu ir brangiausiai apmokamu savo laiko autoriumi, anglų ir prancūzų aukštuomenės pažiba.
„Skustuvo ašmenys“ („Tyto alba, 2009. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė) , 1944 m. parašytas romanas, tučtuojau tapo populiariausia iš visų jo knygų.
Perkeldamas mus į XX a. trečiąjį dešimtmetį, romane Maughamas pasimėgaudamas, sodriai ir taikliai atkuria nerūpestingai prabanga besidžiaugiančius JAV turtinguosius: gražuolę Izabelę, puošeivą ir snobą jos dėdę Eliotą, Izabelės rankos siekiantį turtingą jaunystės draugą Grėjų... Tačiau pagrindinė romano idėja – gyvenimo prasmės paieškos. Prasmės, kurios atkakliai siekia pagrindinis romano herojus Laris.
Regis, vaikinui šypsosi laimė: jį myli ir už jo tekėti ruošiasi Izabelė, jam siūlomas darbas ir šviesi ateitis mylinčios žmonos pašonėje. Tačiau iš karo grįžęs jaunuolis kankinasi, ieškodamas atsakymo į esminį gyvenimo klausimą; išeina iš Izabelės gyvenimo ir išvyksta į Paryžių – ir romane vėl išnyra jau daug vėliau. Romane, kuris tikroviškas kaip pats gyvenimas, žaviai paradoksalus kaip praėjusių laikų Paryžius.
Šmaikščiai, taikliai, bet atlaidžiai ir su meile nutapyti veikėjų portretai (beveik visi Maughamo romanų personažai turi tikrus prototipus), nuostabi trečiojo dešimtmečio Paryžiaus atmosfera. „Skustuvo ašmenys“ - nepaprastai lengvas ir gilus pasakojimas apie tai, kad manome gyvenantys, o iš tiesų vaikštome skustuvo ašmenimis. Ir kad kiekvienas gauname ne tai, ko nusipelnome, o tai, ko labiausiai trokštame.
Pabaigoje – vertėjos Rasos Drazdauskienės straipsnis apie W.S.Maughamą ir jo romaną „Skustuvo ašmenys“.