Julesas Renardas atsakytų tiesiai: tik talento. Tačiau nereikia tikėti visomis tiesomis, kurias mums įkalė didieji menininkai. Ir vis dėlto.
Skaitant penktąjį buvusios žurnalistės, o dabar poetės ir prozininkės romaną norisi pasakyti: kiek galima stebinti rašant tokiu greitu tempu?
Pagrindinė romano herojė Sibilė – taip pat buvusi žurnalistė. Autorė neslepia savo giminystės savo herojei, tačiau su ja nesitapatina.
Sibilė – visiška priešingybė iki šiol autorės kurtoms moterims. Ji išsekusi, pavargusi ir viskuo nusivylusi. Nebekovojanti. Galvojanti vien apie susinaikinimą.
Kaip buvusiai žurnalistei - labai tikroviška.
Tačiau vieną dieną Sibilė pakyla. Ir šis pakilimas lemtingas – intriga neleidžia paleisti romano iš rankų.
Bandant lyginti šį kūrinį su kitais autorės romanais, visų pirma į akis krenta iki glotnumo nudailintas stilius, kurio trūko beveik visuose ankstesniuose romanuose. Ir tuo pačiu – šis stilius negali pažadėti radikalių, veržlių, ugningų epizodų. Jis švelnus, nors kartais perauda į šaltą skausmą.
Dalia Jazukevičiūtė, atrodo, neketina nulipti nuo Lietuvos rašytojų elito viršukalnės. Grumdamasi su įnirtinga kritika ir senų raganų paistalais, autorė ir toliau kelia sau aukštesnę kartelę.
Vienintelis romano trūkumas – tai kituose romanuose viręs kraujas. Aistra. Beprotybė. Kraštutinumai.
Bet nepaisant to, „Gyvatė keičia odą“ drąsiai stoja į vieną gretą su geriausiais šiandienos lietuvių autorių romanais.
Jeigu autorei pavyktų išlaikyti „Anarchistės išpažinties“ kaitrą ir „Gyvatė keičia odą“ stilių, būtų galima teigti: pasivyti D. Jazukevičiūtę vargu ar kam pavyks.