M.Pavičių kritikai vadina „ryškiausiu mūsų amžiaus romanistu“, vienu įtakingiausių šiuolaikinės pasaulinės literatūros kūrėjų. Rašytojo, metusio iššūkį tradiciniam skaitymo būdui, romanai išsiskiria ypatingu intelektualumu, jie pelnytai gretinami su didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų – J.L.Borgeso ir G.Garcios Marquezo kūryba.
Jo proza stebina didžiule erudicija ir aprėpia neregėtą Rytų Europos regiono kultūrinių kontekstų bei klodų įvairovę. Romanas „Chazarų žodynas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2010. - 360 p. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė) – pats garsiausias talentingojo serbo kūrinys, pelnęs jam pasaulinį pripažinimą.
Knygoje pasakojama apie neva egzistavusią chazarų tautą, turėjusią savitus papročius ir įdomią istoriją. Kūrinyje meistriškai supinami išgalvoti dalykai ir realūs faktai, lakią fantaziją papildo realistinis vaizdavimas, filosofinės metaforos siejamos su konkrečiomis istorinėmis detalėmis. Žodyno (žinyno) forma yra įspūdingas kūrybinis radinys, kaip ir sprendimas parašyti krikščionišką, musulmonišką ir hebrajišką žodyno versijas.
Lietuviškai jau publikuota Pavičiaus apysaka „Žuvies odos skrybėlė“ („Metai“, 2002, Nr. 11), romanas „Vidinė vėjo pusė“ (2006) ir paskutinis romanas „Antras kūnas“ (2007).