Biografiniai užrašai – tikra naujiena dideliame žinomo poeto knygų sąraše. Kitas netikėtumas – pasakojama daugiausia apie vaikystę ir paauglystę („tai buvo metas, kai aš pats kūriau save“), baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas. Prisimenanti sąmonė atkuria kaimo vaiko aplinką, žmones, papročius, įvykius, jo potyrius, kreipusius kūrybos ir miesto pusėn.
Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikia poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės. Ir autoriaus laikysena: taip, buvo nepriteklių, baisumų, vargo, bet sklido ir gyvenimo šviesa.
Marcelijus Martinaitis:
„Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidai tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūrybą, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum.“