***
Jono Meko novelė iš knygos „Žmogus prie lyjančio lango“:
„Kai sustoju pačiame tylos vidury, kai mano rankos, kaip dvi pabėgėlės, apsiveja vienatvės – aš puolu, paliestas deginančio skausmo botagu.
Ir tyla tampa skambanti, tokia skaudulinga, taip pilna ilgesio, ir nerimo, ir skausmo – pilna praeities, pilna vaikystės, ir motinos.
Ir kiekvienas daiktas, garsas, veidas atgyja mano vaikystės akiraty, kaip deginanti kirmėlė, ir šliaužia, amžinai graužianti, amžinai kankinanti pirmoji atmintis.
Ir stoviu aš, kraujo ir mirties girdytas, suaižėtas, užsižiūrėjęs atgal, girdėdamas kiekvieną savo vaikystės garsą, kiekvieną šlamesį, ir kvapą, prisilietimą – rėžiamas pačian širdies vidurin.“
1947