Apie laukiančius Anapus ir esančius šalia, apie gyvenimą teatre ir teatrą gyvenime, apie Dievą, meilę, mirtį – be patoso, su šviesia išmintimi, leidžiančia pro mažą kaimo trobos langelį pamatyti visą pasaulį.
Garsi Lietuvos aktorė savo kūrybinį kelią pradėjo 1967 metais Nacionaliniame dramos teatre, vėliau tapo Kauno dramos teatro aktore.
Dirbo su garsiausiais teatro režisieriais, sukūrė daug įsimintinų vaidmenų teatre – Ramunė Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“ (rež. Henrikas Vancevičius), Ramunė Kazio Sajos „Šventežeryje“ (rež. Jonas Jurašas), Elžbieta Juozo Grušo „Barboroje Radvilaitėje“ (rež. Jonas Jurašas), freken Julija Augusto Strindbergo „Freken Julijoje“ (rež. Gytis Padegimas), Teklė Augusto Strinbergo „Kreditoriai“ (apdovanota kaip geriausia sezono moters vaidmens atlikėja; rež. Gytis Padegimas), Angelė Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladėse“ (rež. Eimuntas Nekrošius), Klerė Tennesee Williamso „Šauksme“ (rež. Jonas Vaitkus), fru Tesman Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“ (rež. Gintaras Varnas) ir daugelį kitų.
D.Kazragytė yra gavusi prizus įvairiuose festivaliuose už Rucos vaidmenį „Mūsų jaunystės paukščiai“, Marės vaidmenį „Svarbiausioji repeticija“, Liubos vaidmenį „Paskutinieji“, Uršulės – „Didysis geismas“
Jau kelias žiūrovų kartas žavi D. Kazragytės kino vaidmenys: Arūno Žebriūno „Naktibaldoje“, „Riešutų duonoje“, „Seklio Kalio nuotykiuose“, Almanto Grikevičiaus „Fakte“, Marijono Giedrio „Sūnuje paklydėlyje“ ir kitų žymių režisierių juostose.
Daugelį metų aktorė rašo miniatiūrines noveles apie teatrą, gyvenimą, save, sutiktus žmones. Yra išleidusi knygas „Tiltas be turėklų“, „Gyvenimas prieš gyvenimą“, „Kasdienybės rožinis“, „Lengvi vienatvės atodūsiai“.
Vilniaus mažajame teatre gegužės 6 dieną 18 val. 30 min. kūrybos vakaro metu Doloresa Kazragytė pristatys savo naujausią knygą „Ramybės nerimas“.
Aktorės gerbėjų laukia ir ištraukos iš naujausios knygos, vaidybinės scenos, monologai iš spektaklių, fragmentai iš įvairių literatūros kūrinių.
Doloresa Kazragytė prisipažįsta, kad pastaruoju metu Vilniuje yra reta viešnia – atvažiuojanti kartą per mėnesį Nacionaliniame dramos teatre vaidinti Sigito Račkio režisuotame spektaklyje „Duburys“ (pagal to paties pavadinimo Romualdo Granausko romaną). Pasak aktorės, šiuolaikinis Vilnius jai jau atrodo kiek svetimas, per didelis, net ir keliaudama po Europą ji renkasi mažus miestelius, gamtą, pajūrį.
Prieš kūrybos vakarą Vilniuje, Mažajame teatre, kuriame, prisipažįsta, niekada nėra vaidinusi, truputį baiminasi, bet paskui ramina pati save, kad svarbiausia – ne miestas. „Sakau sau: „Pamanyk – Vilnius! Juk esu išlaksčiusi visą Lietuvą – miestus, miestelius, bažnytkaimius, svarbiausia – žiūrovai, mylintys žmonės visada susirinks“.
***
Nesu rašytoja (tūkstantį kartų sakiau), rašau, ką pasiūlo gyvenimas, ką mato akys, kas sujaudina sielą. Apskritai tai joks rašymas (nors lapas ir rašiklis prieš akis), gal tik išsikalbėjimas? Išsikalbu, nes kažkas liepia, jokios kitos priežasties nežinau.
***
Kelionės ženklai. Aš jais tikiu. Kartais jie aiškūs, kartais vos juntami, kai ateina pabaiga – jie išryškėja, tampa apčiuopiami. Tai užgniaužia kvapą – nes jie kalba apie Anapusinį gyvenimą, žmogaus Dvasios amžinybę, jie (daugelis to nepastebi) aiškiai kalba apie tai, kad Mirtis – tik nesuvokiamos durys į kitą pasaulį.
***
...Ypač svarbus buvo katinas Kieša. Asmenybė. Aistringas. Gražus. Pasipūtęs. Savarankiškas. „Kieša, bjaurybe, vėl pas „mergas“ buvai? Marš į orkaitę“, – subardavo, nutaisiusi rūsčia miną, Staselė. Ir Kieša lenda „atgailauti“ į orkaitę (vasarą krosnies nekūrendavo), o aš krizenu – tas vardas Kieša man primena, jog taip šeimoje vadindavo garsųjį rusų aktorių Inokentijų Smoktunovskį.
***
...Ėjau atgal net priblokšta: kodėl man viskas taip gerai, o kitiems taip blogai? Už ką? Po to apėmė džiaugsmas, nulėkiau į mažytę Prisikėlimo bažnytėlę, plumptelėjau prieš altorių ir ėmiau juoktis, kalbėti, dėkoti, apsidairiusi, ar nieko nėra, pakilau ir pasisukau valso žingsniu. Koks kvailas, įnirtingas noras gyventi!