Joje rasite pasakojimą apie galindus, senovinę baltų gentį, kuri vienintelė iš visų aisčių genčių ryžosi patirti, kas slypi už devynių kalnų ir devynių girių:
„Galindai kartu su sudinais yra paminėti Ptolemajaus <...>; jie gyveno piečiausiame baltų arealo pakraštyje. Galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo didžiajame tautų kraustymesi. Galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje. Istorijoje galindai tarp kitų baltų genčių užėmė ypatingą vietą, būdingą kraštutinumais (pats pavadinimas Gal-ind atitinka, matyt, balt. gal-as „kraštas“).
Šitie kraštutinumai pasireiškia pirmiausia per šios genties laiko ir erdvės charakteristikas, ir dėl migracijos atsirado kraštutiniuose – pietvakariniame ir šiaurės rytų Europos pakraščiuose. Galindai šiaurės vakarų Ispanijos pakraštyje, Europos labiausiai į Vakarus nutolusiame kyšulyje realizavo istorinį savo likimą, atspindėtą ir tarsi nulemtą jų vardo“ (Vladimiras Toporovas).
***
...ir vienąkart, anuo metu, jie pakilo ir iškeliavo, išplėstomis akimis, nieko nematančiais vyzdžiais. Susikibę rankomis, jie ėjo ir ėjo, dienomis paskui saulę, kuri vakare skęsdavo į jūros gelmes, o naktimis pagal žvaigždes, pagal paukščių taką visąlaik į vakarus, į vakarus, palei jūras, į kurias pavargusiais žvilgsniais kasvakar skandindavo melsvai raudoną saulėlydį; per devynis kalnus ir devynias girias, per karštį ir šaltį, ir kai jau rodėsi, kad tai kelionei nebus galo anei krašto, jie netikėtai pajuto kažką pasikeitus...
Apsidairius, padvelkė kažkuo atpažįstamu, tarsi pamirštu, kažkuo, kas priminė gimtinę. Rasojo dulksna, ir nors aplinkui dunksojo kalnai, bet jie buvo apaugę giria, išlakia kaip ir ten, ežerų šalyje. Buvo vėsu, raminančiai šlamėjo lapijá, žadėdama atvangą ir poilsį, ir gal net romuvą. Dar keletas žingsnių, ir sužvilgo neaprėpiamos ir neužmatomos vandenų platybės ir plynumos, kur suposi mėnulio atspindžiai. Tai buvo pasaulės galas. Jie atėjo...
***
Taip pat knygoje rasite aprašytą kelionę į garsiąją tiek pagoniškojo pasaulio, tiek krikščioniškosios viduramžių Europos šventvietę – Santjago de Kompostelą (Ispanijos Galisijoje). Knyga pasitarnaus ir kaip šios piligriminės kelionės vadovas:
„Camino Santjago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. „Camino“ reiškia kelias, jei norite lietuviškai – akmenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.
Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės.
Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai. Kodėl būtent į šį užkampį? Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grasomoje maurų, šis Galisijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi...“
Galisija, šalis, kurią atrado galindai, daug kuo priminė paliktąją Aistiją:
„Įveikęs Kantabrijos kalnus, patenki lyg į kitą šalį – rasoja dulksna, kelias vingiuoja palei kalnų upelį, kurio vandenį gali gerti, neaukštos kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, o gausi vijoklinė augalija, apvijusi stotingus medžių kamienus, camino paverčia į žalsvą slėpiningą olą ar labirintą, prislopintai nutviekstą pro tankmę prasiskverbusių nekaitrios saulės spindulių. Girios šlamesiams atitaria upelio čiurlenimas, nematomų girios paukščių cantando.
Stebina medžių įvairovė – šalia ąžuolų, kai kurių – amžinai žaliuojančių, šalia kaštonų, kaštainių ir bukų, rasime ir tokį visai lietuvišką beržyną ar liepyną, vieną kitą uosį, o atokaitose, kur saulėčiau, žaliuoja pušys. Daubose ir girių tankmėse gyvena vilkai <...>.
Įsivaizduokime, kad mums leista susikurti svajonių, „rojaus“ Lietuvą – su kiek šiltesnėmis vasaromis, švelniomis žiemomis, gaiviais pavasariais, beveik be rudeninių darganų ir lijundrų, su tais pačiais ąžuolynais ir beržynais, bičių dūzgimu, su begaliniais pajūrių paplūdimiais, kaip Palangoje, ir ranka pasiekiamais kalnais bei kalnynais... Nėra ko stebėtis, kad mūsų gentainiai, nukeliavę tokias tolybes, netikėtai radę čia sau tinkamą ekologinę nišą ar oazę, pasiliko visam laikui...“.
Negana to, iš knygos sužinosime, kad, patyrinėjus ispanų epą „El Sidas“, gal seniausią literatūrinį Europos mitą: „...yra pakankamas pagrindas šio epo herojaus El Sido Kampeadoro bendražygį Galindą Garsiją laikyti Galindaičių dinastijos, baltiškosios galindų genties valdovų palikuonimi.
Dažniau nei kitų jo sėbrų atžvilgiu pabrėžiama Galindo Garsijos, Aragono didiko (el gran(de) Aragones) ypatinga drąsa ir šaunumas: be įprastinio cavallero bueno – šaunusis riteris, jis apibūdinamas ir kaip una (f)ardida lança – „aršiai drąsus“ ietininkas (iš ardor – įkarštis, arži drąsa – plg. en el ardor de la batalla – mūšio įkarštyje); una valiente lança – valiente galima versti kaip „ypatingai, beatodairiškai drąsus“; aguerrida lança (aguerrido – išmanantis karo meną).
Turime drąsią prielaidą: tai, ko gero, amžiumi jauniausias kompanjero, todėl talpinamas sąrašo gale, pasižymintis tuo, kuo paprastai pasižymi jaunystė, – valiūkiška drąsa. Toks ir turėtų apsigyventi mūsų istorinėje savimonėje tas pirmasis literatūrinis aistis, vardu Galindas, kuriam likimas lėmė atsidurti toli, prie žemės galo, – turėtų įsirėžti jis kaip amžiname šuolyje sustingęs jaunas, drąsus ir aršus raitelis, smeigiantis ietimi su vėliavėle, tarsi koks Lietuvos Vyčio provaizdis“.
***
Pigiausiai knygą galima įsigyti Kaune, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos knygyne (Laisvės al. ir A.Mickevičiaus g. kampas), arba pas Aleksandrą Žarskų Kauno Tautinės kultūros centre, A.Jakšto g. 18.