Baleto aistruolio H.Šabasevičiaus knyga „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ (leidykla „Krantai“) iš pradžių pasirodė anglų kalba – ji buvo parengta Jeruzalės knygų mugei.
Prabėgus beveik metams buvo nutarta ją išleisti ir lietuviškai. Autorius šia proga leidinį papildė ir naujausiais faktais.
- Baleto mėgėjai jus geriausiai žino kaip spektaklių recenzentą. Turite ir faktų medžiotojo gyslelę? – paklausiau 46 metų H.Šabasevičiaus.
- Rašymas apie spektaklius ir baleto istorija yra neatsiejami dalykai. Juk rašai ne vien apie tai, ką matai scenoje. Neretai pasiremi pirmtakų patirtimi, įžvalgomis. Istorija savo ruožtu rašoma remiantis kitų žmonių įspūdžiais ir liudijimais.
Baleto istorija mane lydi nuo pat studijų Vilniaus dailės akademijoje. Esu parašęs kelis kursinius darbus apie baleto spektaklių scenografiją.
Rinkdamas medžiagą skaičiau senas recenzijas, tyrinėjau tarpukario fotografijas.
Tapęs Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotoju, toliau tyrinėjau dailės ir teatro ryšius, parašiau visus baletui skirtus skyrius instituto išleistiems „Lietuvių teatro istorijos“ tomams.
Naujoji knyga apibendrina šią medžiagą ir kitus mano tekstus.
- Dabar nereikėjo plušėti renkant faktus?
- „Trumpoje Lietuvos baleto istorijoje“ nauja tai, kad čia pabandžiau paliesti ir baleto atspindžių kituose menuose temą. Tačiau išsiplėsti negalėjau dėl ribotos knygos apimties. Pažvelgti į baletą šiuo rakursu buvo tikrai įdomu.
„Lietuvių teatro istorijos“ tomai apima laikotarpį nuo 1929 metų. Tuo tarpu Lietuvos šokio kultūra siekia kur kas senesnius laikus. Dar XVII amžiuje Lietuvoje rodytuose operos spektakliuose būdavo šokio elementų. Didelių teatrinių ambicijų turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Radvilos, Tyzenhauzai, Oginskiai – buvo šokama jų dvaruose.
Šiuos ir kitus ankstyvuosius šokio istorijos faktus galima rasti naujame leidinyje. Įtraukiau į jį ir valstybinių, ir nepriklausomų baleto trupių istoriją, apžvelgiau jų repertuarą nuo pirmojo spektaklio 1925 metais iki naujausių premjerų.
- Gal dabar imsitės platesnės baleto istorijos?
- Ko gero, nes „Trumpa Lietuvos baleto istorija“ yra lyg eskizas, kurį galima papildyti kritinėmis spektaklių ir vaidmenų interpretacijomis, naujais temų niuansais.
Kai kurie artistai ir choreografai leidinyje tik paminėti, nes knygos apimtis neleido pasigilinti į jų darbus ir kūrybos braižą.
Aišku, nesu vienišius šioje veikloje – baleto istoriją ir iki manęs tyrinėjo nemažai žmonių. Tačiau baleto leidinių sąrašas galėtų būti kur kas ilgesnis ir įvairesnis.
- Ar baleto istorijoje liko baltų dėmių?
- Baigiantis karui daugybė jaunų šalies baleto artistų pasitraukė iš Lietuvos ir pasklido po visą pasaulį – tiesiog išnyko iš mūsų kultūros. Galbūt kai kurie jų kūrė ir toliau pakeitę pavardes? Daugelio anapilin iškeliavusių emigrantų nežinome net mirties datų.
Baleto istorikė Aliodija Ruzgaitė pavadino šią kartą prarastąja. Ši tyrinėtoja dėjo daug pastangų ieškodama pražuvėlių pėdsakų, su kai kuriais užmezgė kontaktus, parašė apie juos straipsnių. Akivaizdu, kad šiai sričiai reikėtų skirti kur kas daugiau dėmesio.
- Kodėl jus taip pavergė baletas?
- Baletu susirgau dar mokyklos metais. Aš ilgai šokau tautinius šokius. Repetuodavome tuomečiuose sostinės Statybininkų kultūros rūmuose.
Ten vykdavo ir klasikinio šokio kolektyvo „Polėkis“ repeticijos. Iš „Polėkio“ merginų gaudavau kvietimų į baleto spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Netrukus teatre ir įsidarbinau – buvau vieną sezoną net mimanso artistas „Borise Godunove“: turėjau spektaklyje keturis mažus vaidmenis! Studijų metais dirbau teatro drabužinėje.