Kiekvienas O.Pamuko romanų – vis nauja kelionė į gilias ir liūdnas turkų sielas. Naujoji Nobelio premijos laureato knyga “Nekaltybės muziejus” (iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2010) pasakoja apie meilę, kuriai įamžinti prireikė muziejaus.
Stambulas, 1976-tieji. Trisdešimtmečio Kemalio nekankina jokie rūpesčiai; jis turtingas, jo laukia puiki ateitis, sužadėtinė Sibelė iš geros, tinkamos šeimos, jie myli vienas kitą ir netrukus ketina susituokti. Tačiau sutikęs seniai nematytą tolimą giminaitę, aštuoniolikmetę Fiusuną, Kemalis stačia galva neria į meilės verpetą. Apsvaigęs nuo aistros, jis supranta, kad vedybos su neturtinga Fiusuna neįmanomos, tačiau išsiskyrimas atrodo dar labiau nepakeliamas. Aistra ir meilė prieš įsipareigojimus, baimę prarasti padėtį visuomenėje ir kaltę – visa tai veda į neišvengiamą tragediją, po kurios Kemalis likusį gyvenimą pašvenčia tam, kad sukurtų judviejų meilės istorijos muziejų. Muziejų, kuriam lygaus nėra visame pasaulyje: butą, kuriame susitikinėdavo įsimylėjėliai, Kemalis paverčia paminklu tam laimingam laikui ir jausmui, pražuvusiam kartu su Fiusuna. Galingam jausmui, sugriovusiam planuotą ateitį, tačiau savo nekaltumu pavertusiam Kemalį kitu – išdidžiu ir garbingu – žmogumi.
Nekaltybė – ne fiziologinė, o moralinė sąvoka, sako O.Pamukas. Ji, kaip ir meilė, išlieka kasdieniuose daiktuose, paprasčiausiuose namų apyvokos reikmenyse, papuošaluose ar niekniekiuose, kuriuos lytėjo mylimosios rankos. Kasdienybė, nušviesta meilės, verta muziejaus.
“Nekaltybės muziejus” – tai liūdna, subtili ir nepaprasta meilės istorija apie du įsimylėjėlius, brangiai sumokėjusius už savo aistrą, baimę, prisitaikėliškumą ir nekaltumą.