Negali sakyti, kad knygų recenzavimas tūno tamsos amžiuose, juk tam faktiškai dirba visas institutas, leidžiami „Knygų aidai“, kultūros spaudos puslapiuose gali aptikti pabirusių recenzijų ar bent anotacijų.
Tačiau ar visas šis triūsas pasiekia savo tikslą - prisiiria iki skaitytojo? Dar daugiau - ar padeda jam susigaudyti tarp knygyno lentynų? Čia galvoje reiktų turėti ne tą knygų rijiką, kuris kiekvieną savaitę sugeba susiurbti visą kultūrinę spaudą ir internetinę informaciją. Toks ir savarankiškai, ko gero, susigaudys tarp literatūrinės pasiūlos. Greičiau reiktų galvoti apie eiliškesnį skaitytoją, kad ir tokį, kuris į knygyną užsuka netikėtai dingtelėjus klausimui: „O ką čią šiandien nuveikus?“ Tarp šių dviejų kraštutinumų driekiasi terpė, kurioje tiesiog būtinas literatūrinis vėjarodis - kad būtų galima susigaudyti ne tik, kur vėjas pučia, bet ir kodėl ta kryptimi pučia ir ar verta eiti pavėjui.
Tarp kas sau išsibarsčiusių knygų recenzijų pasirodė retas bandymas pateikti koncentruotą literatūrinę kritiką, kuri tikslingai nusitaikė į metų geriausius (nors tie geriausieji, žinoma, kaip ir bet kokie geriausieji mene, labai sąlyginiai, nes institucionalizuoti). Šia prasme ir galime sakyti, kad recenzijų almanachas „Ūkas“ - tai iš ūkų kylantis naujas mėginimas sudominti skaitytojus ne tik knygomis, bet ir tekstais apie knygas. Jo naujovė - skaitytojams pateikti ne sušluotus trupinius, o aptarti atriektą skaniausią metų pyrago gabalą.
Rinkinys sudarytas iš analitinių ir interpretacinių recenzijų, skirtų „Metų knygos rinkimų 2009“ (suaugusiųjų, paauglių ir vaikų kategorijose - iš viso 14 knygų) ir „Kūrybiškiausios knygos rinkimų 2009“ (iš viso 12 knygų) dalyvėms. Jas nagrinėja gerai žinomi literatūros kritikai (Laimantas Jonušys, Algis Kalėda, Elena Baliutytė ir kt.), o tekstai nepiktnaudžiauja skaitytojo laiku. Sudarytojas nemeluoja teigdamas, kad šis almanachas padės suprasti, „ką sako ir reiškia patys lietuvių literatūros kūriniai, ką apie juos mano skaitytojai, kaip žvelgia interpretatoriai ir vertina kritikai, taip pat - kaip jų vertė ir reikšmingumas matomas lietuvių literatūroje ir apskritai kultūroje“.
Tiesa, negalėtume tvirtinti, kad visos recenzijos vienodo svorio ar vienodai kritiškos. O juk viena iš priežasčių, kodėl literatūros kritika kartais nugrimzta į abejingumo ūkus, yra erzinanti praktika, kad bičiuliai, rašydami apie bičiulius, netaupo liaupsių, tačiau tik labai aptakiai ryžtasi įkąsti, nors nuo tokio mandagumo nėra geriau nei rašytojui, nei kritikui, nei nuošaliau stovinčiam skaitytojui (pastarasis tuoj ims žiovauti). Tad korektiška kritika, žinoma, yra gero tono ir brandaus diskurso požymis, tačiau kandi replika, taikli (nors ir skaudi) pastaba, o jei reikia, argumentuotas „išdėjimas į šuns dienas“ pagaliau turėtų prisibelsti ir į akademinę kritiką, net jei diskutuojama elitiniame klube - tarp išrinktų geriausiųjų.
Nekantresnį almanacho skaitytoją gali suerzinti ir tai, kad jau ne už kalnų 2010-ųjų pabaiga, o jis tik dabar į rankas paėmė rinkinį apie 2009-uosius. Tačiau tai daugiausia lemia objektyvios priežastys - geriausiųjų rinkimai baigiasi su paskutiniu sniegu, recenzentams reikia skirti laiko įvertinimams, o galiausiai įsisuka tingus techninis leidybos ratas.
Bet jeigu jau kas leistų teikti pasiūlymus ateities „Ūkams“, būtų galima svarstyti, ar nevertėtų almanache apdainuotus geriausiuosius įkontekstinti, t.y. neapsiriboti vien jų aptarimu, bet ir pateikti platesnį tų metų kontekstą, bent probėgšmais paminėti knygas, kurios nei buvo išrinktos geriausiomis, nei palepintos nominacijomis, bet galbūt turėjo nemenką susidomėjimą tarp skaitytojų, laužė vietines literatūros tradicijas, įnešė naujovių, reiškė pagrįstas (ar ne) pretenzijas ir t.t. Ir kodėl vėl podukros vietoje palikti vertimai? Kitaip tariant, bendra literatūrinė metų apžvalga galėtų padėti literatūros kritikai greičiau kilti iš ūkų. Jie labai tankūs, bet tokie bandymai tikrai gali juos išblaškyti.