„Vargingi kūnai“: Londonas, karta, užaugusi tarp dviejų pasaulinių karų: „prarastosios kartos“ vaikai. Aukštuomenės grietinėlei, pašėlusiam auksiniam jaunimui nerūpi niekas daugiau, išskyrus linksmybes, paskalas ir nuotykius. Kūnas yra mirtingas ir vargingas, todėl reikia stačia galva nerti į vakarėlių šurmulį, taurių skambesį, šampano purslus iš pat ryto ir svaigulingą siautulį.
Romanas kaip šokis ant bedugnės krašto: personažai, nesuvokdami savo pačių komiškumo, nesupranta, tik nujaučia, kad viskas trapu ir pasmerkta. Kad jų nerūpestingas gyvenimas tuoj baigsis.
Viskas persmelkta nepakartojamu Evelyno Waugh sarkazmu, britiška iki kaulų smegenų ir nepaprastai juokinga.
O ką reiškia „Vargingi kūnai“? Tai, kad šis siautulys kyla iš sutrikimo ir desperacijos. Kūnas vargingas, o garbingu jis taps tik tada, kai bus pakeistas Viešpaties. Taip pavadintas pagal Šv. Rašto citatą, romanas įkūnija ne tik unikalią Evelyno Waugh ironiją, bet ir jo rūpestį tuo, kas gyvenime svarbiausia – kiekvieno iš mūsų siela.