Leidykla „Baltos lankos“ išleido Domininko Veličkos knygelę apie vyną originaliu pavadinimu „Vyno istorijos“. Derindamasis prie pasirinkto pavadinimo autorius kiekviename skyriuje pasakoja – taip, tikrai pasakoja, o ne nagrinėja – vis kitus dalykus, susijusius su vynu. Dalis „istorijų“ skirtos vyno gamybai, kitos – jo stiliams, dar kitos pasakoja apie įvairius nutikimus, turėjusius įtaką tam tikrais periodais.
Istorijos nėra ilgos, jas skaityti nepabosta, jose trumpai, bet gana išsamiai ir vaizdžiai dėstoma, ką vynui suteikia žemė, klimatas. Lyginami skirtingi regionai, ir per šiuos pasakojimus skaitytojas supažindinamas su tų regionų ypatumais. Pvz., paaiškėja, kodėl Burgundijoje tarp atskirų sklypų sukrautos akmeninės tvoros ir kokią įtaką jos daro vynmedžių derliui.
Knygelėje autorius pasakoja ir apie darbus vynuogyne, dirvos, klimato (temperatūros) įtaką vyno gamybai. Tam tikri gamybos etapai populiariai ir suprantamai paaiškinami net ir pradedančiam vynu domėtis skaitytojui. Pavyzdžiui, nuo ko priklauso vyno spalva, aromatas, kas sudaro vyną. Atskira istorija skirta taninams ir tam, ką jie suteikia vynui. Aiškinama, kodėl vynui būtina rūgštis, nors daugelis Lietuvos vyno vartotojų kaip tik jos labiausiai bijo.
Vyno gamybos metodai apibūdinami pasitelkiant cukrų (Cukraus istorija), kuris susidaro vynmedžių uogose ir fermentacijos metu virsta alkoholiu.
Kaip sakiau, knyga parašyta taip, kad ją suprastų ir pradedantysis vyno vartotojas. Kadangi autorius pateikia ir nemažai įvairių istorinių dalykų, ypač apie vyno atsiradimą ir vartojimą mūsų šalyje, ji gali būti naudinga ir rimtesniems vyno mėgėjams.
D.Veličkos knygelė nėra vyno vadovas, nėra ir vadovėlis su vynu susijusiems restoranų darbuotojams ar vartotojams, kuriems aktualūs vyno gamybos klausimai, vynuogių auginimo subtilumai, įvairios vynuogių veislės ir įvairių kraštų vyno ypatumai. Tačiau knygelėje ir apie tai gana populiariai papasakota. Sužinome ir kaip vynas atsiranda, ir kaip gaminamas skirtingo stiliaus vynas, kokie tie stiliai, ką vynas veikia statinėje ir kaip tęsia savo gyvenimą butelyje.
Džiugina pateikiami istoriniai faktai, jie pagražina pasirinktą pasakojimo formą, ją pagyvina.
Siekiant paprastai ir lengvai išdėstyti kokią nors temą, kartais vis dėlto kai kurie dalykai taip supaprastinami, kad mažiau įgudusiam skaitytojui gali susidaryti ne visai teisinga nuomonė (pvz., visas vyno „Amarone“ ypatingumas priskiriamas Gardos ežero įtakai, nenurodoma, kad nuskintos vynuogės net 4 mėnesius džiovinamos po stoginėmis, o tai ir yra jo gamybos esmė). Tokių netikslumų, ar nutylėjimų pasitaiko ir daugiau, bet tai esminės įtakos knygos visumai neturi.
Daugeliui vyno vartotojų, jo pirkėjų sunkiausias klausimas yra šio gėrimo pavadinimų įvairovė. Gaila, kad knygelėje tai lieka neaptarta – kodėl vienas vynas vadinamas pagal teritorijos pavadinimą (bordo, burgundiškas, božolė, „Chablis“, „Barolo“, „Chianti“ ir t. t.), o kitas pagal vynuogių veislės pavadinimą („Chardonnay“, „Cabernet Sauvignon“, „Syrah“, „Malbec“ ir t. t.).
Didžiausias priekaištas autoriui ir redaktoriams tenka dėl jau priimtos lietuviškos terminologijos nesilaikymo. Knygoje neteisingai vynuogių veislės (‛Shardonnay’, ‛Cabernet Sauvignon’, ‛Syrah’, ‛Malbec’ ir kt.) vadinamos vynuogių rūšimis. Vynas gaminamas tik iš vienos vynmedžių rūšies – vitis vinifera vaisių. Visos kitos (per 60) rūšys vyno gamybai nėra svarbios. Apie tai galima pasiskaityti Tomo Stevensono „Vyno enciklopedijoje“. („Alma litera“, 2009).
Rengdamas knygą autorius naudojosi daugeliu įvairiausių šaltinių, tačiau pasigedau nuorodų į juos ir literatūros sąrašo.
D.Veličkos „Vyno istorijos“ – knyga, kuri galėtų būti pirmoji negausios lietuviškų knygų apie vyną bibliotekos lentynėlėje – juk tai pirmoji lietuvių autoriaus knygelė apie vyną, išleista rimtos leidyklos. Kol kas visos knygos buvo verstinės.
Tikiuosi, kad ši knygelė suras savo skaitytoją ir, kas svarbiausia, prisidės prie vyno vartojimo kultūros populiarinimo mūsų šalyje.