Dažniausiai knygynuose (ir ne tik) knygos skirstomos į negrožinę ir grožinę literatūrą. Pirmojon kategorijon patenka moksliniai, mokslo populiarinimo, pažintiniai, mokomieji ir kitokios paskirties leidiniai, kuriuose kokiu nors aspektu kalbama apie tikrovę – tiek praeitį, tiek dabartį. Ir nors kartais galbūt būna sunku patikėti, kad tokiuose leidiniuose aprašomi dalykai gali iš tikrųjų nutikti, jau pats literatūrinis žanras, kuriame jie atsidūrė, suponuoja, jog jie arba nutiko, arba bent taip pasirodė teksto autoriui.
Grožinės literatūros atveju yra priešingai – jei tekstas, griežtai kalbant, nėra (auto)biografija, viskas, kas jame rašoma, pagal nutylėjimą turi būti traktuojama kaip fikcija, prasimanymas, autoriaus vaizduotės vaisius. Ir jei tokiuose kūriniuose pasitaiko nuorodų į realias geografines vietoves, organizacijas ir institucijas ar asmenis, pirmajame knygos puslapyje galėtų (o gal net turėtų), panašiai kaip holivudiniuose filmuose, būti įrašyta: „Šis kūrinys yra grožinė literatūra (angl. a work of fiction) ir bet koks panašumas tarp veikėjų ir realiai gyvenusių ar gyvenančių asmenų yra visiškas atsitiktinumas.“
Bet jei tai istorinis romanas? Ar jį tiesiog traktuoti kaip prasimanymą, nieko bendra neturintį su realiais įvykiais? O gal priešingai – kaip skirtingai (nekonvenciškai, asmeniškai, emociškai) papasakotą tikrą istoriją? Juk dažnai skaityti istorinius veikalus, paimtus iš negrožinės literatūros lentynos, yra be galo nuobodu – nors juose, remiantis gausia ir įvairia archyvine medžiaga, gali būti kruopščiai (gal net objektyviai) aprašyti tarpusavyje priežasties-pasekmės ryšiais susiję įvykiai ir procesai, tokiuose tekstuose paprastai trūksta dvasios, įtampos ir intrigos, netikėtumo elementų, lyrinių nukrypimų. Istorinio romano žanras, atrodytų, išsprendžia šią problemą – jis ne tik pateikia istoriją – chronologiškai išsidėsčiusių įvykių seką, bet ją dargi sodriai paprieskonina tik grožinei literatūrai būtinais elementais. Kitaip tariant, atrodytų, kad istoriniais romanais nušaunami du zuikiai, o skaitytojas gauna dvigubą malonumą – susipažįsta su kokio nors krašto kuriuo nors istoriniu etapu, o kartu nesijaučia prievartaujamas skaityti nuobodų, negyvą ir beveidį tekstą.
Istorinio romano žanrui neabejotinai priskirtinas ir Kadero Abdolah kūrinys „Mečetės namai“, perpasakojantis kelių dešimtmečių nesenos Irano istorijos etapą. Romane nė nemėginama maskuoti istorinių Irano asmenybių – Khomeini vadinamas Khomeini (tiesa, romane varojamas Chomeini), Behešti – Behešti, Rafsandžani – Rafsandžani ir t. t. O kad skaitytojui nereikėtų spėlioti, kas buvo tie įvardijami žmonės, autorius trumpai juos pristato pačiame tekste (net ne išnašose).
Apie Irane 1978–1979 metais (beje, romane beveik neminimos datos, tik įvykiai) įvykusią revoliuciją, nuvertusią monarchiją ir atvėrusią kelią sukurti unikalią – islamo respubliką, Lietuvoje net negrožinės literatūros lentynoje ne ką terasi. Vis dėlto tiek pati revoliucija, tiek naujoji šalies santvarka pasaulio žiniasklaidoje nušviesta gausiai, ir jos atgarsiai vienaip ar kitaip pasiekė Lietuvos gyventojų ausis ir akis, todėl dauguma praprususių tautiečių bent jau yra girdėję apie ajatoloms valdžion kelią atvėrusius įvykius. Tiesa, kaip ir kitur pasaulyje, apie šią revoliuciją, ir ypač po to įvykusias sociopolitines reformas ir pokyčius, pasaulyje suformuota išimtinai neigiama opinija, kurią vainikavo buvusio JAV prezidento pasisakymas, kad Iranas yra „Blogio ašies“ šerdinė valstybė.
Romane Iranas, tiksliau, jo žmonės, pateikiami dviprasmiškai – jie gali būti labai malonūs, paslaugūs, darbštūs, nuoširdūs, bet čia pat, susiklosčius ekstraordinarioms aplinkybėms (o tokioms tikrai galime priskirti revoliuciją ir po jų vykusį valstybinį vertybių perkainojimą) jie gali tapti „ne savimi“ – piktais, brutaliais, pagiežingais, netgi smurtingais. Netiesiogiai autorius leidžia suprasti, kad tokie jie dažniausiai tampa suklaidinti revoliucijos lyderių, ir nesvarbu, ar tie lyderiai radikalūs islamistai, ar kraštutiniai kairieji.
Visame romane akivaizdu, kad autoriui asmeniškai skauda ir apmaudu dėl savo tėvynės (Abdolah iš Irano emigravo praėjus dešimtmečiui nuo revoliucijos pradžios, 1988 metais, jau įpusėjęs ketvirtąją dešimtį) likimo – romane nėra nė vieno teigiamo žodžio apie naująjį režimą. Netgi priešingai, autorius pasistengia skaitytojui parodyti visą naujojo režimo brutalumą grafiškai aprašydamas senojo režimo šalininkų ir kontrrevoliucija apkaltintų asmenų egzekucijas (lyg jas pats būtų stebėjęs). Perskaičiusiam romaną skaitytojui, jei jis dar neturėjo nuomonės apie dabartinį Irano režimą, nebeturėtų kilti abejonių, kad jis tiesiog nežmoniškas.
Bet pala, juk čia romanas – grožinė literatūra! Tai gal nereikėtų jame aprašomų veikėjų tapatinti su realiai gyvenusiais ir tebegyvenančiais asmenimis, kurių veiksmai galbūt nebuvo ir nėra tokie pasibaisėtini? Gal išties šia knyga reikia tiesiog mėgautis kaip autoriaus – žodžio meno meistro – kūriniu ir neieškoti jame politikos?! Kiekvienas skaitytojas pats nuspręs, ko ieškoti „Mečetės namuose“ – istorijos, politikos ar grožinės literatūros. Tačiau viena aišku – šios, kaip ir panašių knygų, parašytų autorių, kilusių iš mums nepažįstamos sociokultūrinės terpės, pasirodymas Lietuvos knygynuose yra sveikintinas, nes ji prisidės prie mūsų tautiečių kultūrinio išprusimo ir vaizduotės plėtimo.