Prancūziška siuita – romanas, autorės dienoraščių fragmentai, laiškai, siejami vienos skausmingos temos. Rašytoja be gailesčio kuria išsekusios, nugalėtos ir okupuotos Prancūzijos portretą.
1940-ieji, naciai užima Prancūziją. Iš Paryžiaus plūsta minios pabėgėlių: miesteliuose grūdasi alkanos moterys su vaikais, greta – turtingų miestiečių automobiliai, apkarstyti baldais, čiužiniais, porcelianiniais indais, paukščių narveliais; čia ir išlaikytinės, paliktos meilužių, ir žmonos, abejojančios vyrų sąžiningumu; vokiečių kareivis, apsistojęs miestiečių name ir užkariavęs jaunos karo belaisvio žmonos prancūzės širdį... Viskas greta. Šiame apokaliptiniame paveiksle žmogiškąjį orumą išsaugo tik viena neturtinga sutuoktinių pora, veltui bandanti surasti sūnų, sužeistą per pirmuosius mūšius...
Irène Némirovsky (1903–1942) gimė Kijevo žydų šeimoje, bet dar vaikystėje su artimaisiais emigravo į Prancūziją. Vėliau jauna rašytoja lengvai įsiliejo į Paryžiaus visuomenę ir mėgavosi prabangiu turtingų miestiečių gyvenimu. Kai Irène ėmėsi Prancūziškos siuitos, jau buvo išgarsėjusi Prancūzijoje. Svajojo apie tūkstančio puslapių knygą. Nors būdama žydė ji neabejojo tragiška įvykių baigtimi, nesiliovė rašiusi ir skaičiusi. Tesukūrusi dvi romano dalis, pateko į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Knygos rankraštį ilgus slapstymosi metus ir vėliau po karo saugojo Irène dukterys. Jis dienos šviesą išvydo tik 1998 m.