Ilzė Butkutė gimė 1984 metais Vilniuje. Baigė fotografijos studijas, dirba reklamos srityje.
Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas.
Galingas srautas žodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiška ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas.
Antanas A. Jonynas
Ilzė Butkutė
Ilgėtis – tai vaikščioti rankomis
Atleisk, nepasakiau – užaugau cirke. Mane paliko mokytis pas magą, Kaip iš nakties ištraukti saują triušių.
Ten bilieto kažkas nenusipirkęs Mane išmokė, sutemas prasegęs: Išdrįsk įskilti – niekad nesuduši.
Mane augino dešimt liliputų. Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis Ir pasilenkusi klausiau lopšinių –
Praaugau juos ir savo laiką būti. Kartojo man: keliauti – tai vėluoti Į tas vietas, kurios tavęs nežino.
Mane augino aklas akrobatas – Įpratino pamiršti Žemės trauką Ir eiti rankomis per slėnio miestus –
Batus prisemdavau dangaus. Iš ratų Mažėjimo tvarka sudėjęs lauką, Mane paliko taikiniu, ir liestis
Tada nebuvo galima prie nieko – Prie sienų, svetimų balsų ir baimės, – Kol mokė išstovėti, skriejant peiliams:
Kas ašmenis prisijaukina – lieka. Ir jie įsiminė mane savaime. Prašau, tik pasakyk, kad tau negaila.