Pristatyti tėvą Antaną Saulaitį SJ nėra paprasta. Kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielovadininkas, pagal išsilavinimą chemikas, gamtos mylėtojas, rašytojas, socialinis darbuotojas, poliglotas, misionierius, universitetų dėstytojas... Tačiau vien tokiais žodžiais neapibūdinsi žmogaus, kuris nepaliaujamai spinduliuoja meilę, draugystę ir išmintį. Kaip tik su tokiu žmogumi norisi pasikalbėti tada, kai prasidedantis suaugusio žmogaus gyvenimas ima atrodyti per daug painus, nesuprantamas ir net bauginantis. Kad kuo daugiau žmonių galėtų pasijusti pasikalbėję su juo, ir ėmėmės rašyti šią knygą.
O aš nesu teologė ar religijotyrininkė – tik praktikuojanti katalikė, kuri stengiasi nuolat gilinti savo tikėjimą ir vis geriau pažinti savo Bažnyčią. Nesu ir pedagogė ar psichologė – tik buvusi paauglė, paauglių draugė, teta ir pusseserė. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjausi, kai rengiausi rašyti šią knygą, buvo lygiai tokie patys: neprofesionalai, nespecialistai, o tokie, kuriems čia keliami klausimai yra aktualūs kasdieniame gyvenime. Tačiau ne veltui tėvas Antanas knygoje mini Joną Paulių II, pranašavusį „pasauliečių amžių“: dabartinė visuomenės gyvenimo tvarka reikalauja sąmoningumo ir asmeninės atsakomybės imantis ir visai menkų kasdieniškų, ir didelių kultūrinių ar politinių gyvenimo reikalų.
Visiems knygos skaitytojams linkiu ne aklai priimti ar atmesti idėjas, mintis ir siūlymus, sklandančius mūsų visuomenėje ir bendruomenėse – bažnytinėse ar religinėse, darbo ar mokslo aplinkoje, šeimoje ar tarp bičiulių, bet įdėmiai išklausyti ir gerai apsvarstyti. Ir niekada nebijoti kelti dar daugiau klausimų.