Profesorius Alphonso Lingis rūpinasi ir augina retus paukščius. Vieni iš jo augintinių – perukiniai balandžiai ir Viktorijos karūnuotieji karveliai.
Jauniesiems „Baltų lankų“ leidyklos skaitytojams skirtoje serijoje pasirodė Lingio knyga ,,Balandžiai“. Atrodytų, mieste tiek šių pažeme skraidančių murzinų paukščių, kad jie nekelia nuostabos ar susižavėjimo, kaip kad gandras ar gulbė, čia pasirodę. Gal dar kokias ligas ar užkratą nešioja? Sėdi pasipūtęs, burkuoja, atrodytų, įprastas ir kasdieniškas, neįdomus miesto paukštis? Atrodytų...
A.Lingis pasaulyje žinomas kaip Emanuelio Levino ir M.Merleau-Ponty vertėjas. Paties A.Lingio filosofija atstovauja fenomenologinei tradicijai. Ir šioje knygelėje apie balandžius filosofas tarsi siūlo atlikti tam tikrą fenomenologinę redukciją, atsisakyti išankstinio požiūrio. Kaip rašo A.Lingis, ,,vis mažiau žmonių gyvena prerijose, laukuose ar giriose drauge su nesuskaičiuojama galybe įvairių gyvių. Glaudesnį ryšį žmonės palaiko tik su augalais ir naminiais gyvūnėliais, auginamais savo būstuose. Balandžiai – gyvūnai, gamtos prieglobstį iškeitę į miestą, kad gyventų greta mūsų. Jie draugiškiausias ir artimiausias mūsų ryšys su gamta.“
Filosofas mini ir aptaria daugybę dalykų. Nuo ,,paukščių pieno“, arklio ir balandžio panašumo, pašto, veislių ir rūšių iki boksininko Mike’o Tysono. Nežinau, kaip jums, bet man ne visada pavyksta atskirti impresionizmą nuo kubizmo, ar J.S.Bacho muziką nuo I.Stravinskio, tačiau balandžiams tai nesukelia didelių problemų. Jie skiria ne tik tapybos stilius, bet ir O.Renoirą nuo C.Monet.