Gali būti, kad ne vienas skaitytojas pastebės šiame rinkinyje atsiskleidusią savybę – apsakymų siužetai yra lyg J.Londono polemika su žinomų fantastikos žanro rašytojų kūrinių siužetais, problematika ir požiūriu į XX a. pradžios realijas.
Fantastikos žanrą rašytojas pasitelkia lyg puikią išraiškos priemonę. Tai akivaizdu apsakyme „Šešėlis ir blyksnis“, kuriame pateikiamas londoniškas nematomo žmogaus variantas, verčiantis prisiminti garsųjį H.G.Velso romaną „Nematomas žmogus“.
Kita siužeto linija - apsakymai, parašyti remiantis to meto mokslo ir visuomeninio gyvenimo realijomis. Apsakyme „Precedento neturinti invazija“ vaizduojamas didžiųjų Vakarų valstybių atsakas į Kinijos ekspansiją – biologinis antpuolis aštuntajame XX a. dešimtmetyje, kurio metu buvo sunaikinti beveik visi šalies gyventojai, apsakymuose „Galijotas“ ir „Viso pasaulio priešas“ – politiniai ekstremistai, kurių vienas siekia savo tikslų pasitelkęs energetinį ginklą, o kitas – savo gamybos neįtikėtinos sprogmenis.
J.Londonas sukūrė ir savąją kontakto su nežemiška civilizacija versiją – apsakymą „Raudonoji dievybė“, pasakojantį apie Ramiojo vandenyno salų gyventojų garbintą į džiungles nukritusį kosminį aparatą. Keli apsakymai pratęsia minėtojo J.Londono romano „Geležinis kulnas“ tematiką, konkrečiai, apsakymas „Debso svajonė“ vaizduoja pergalingai pasibaigusį JAV visuotinį streiką, o „Įdomi istorija“ nukelia į XXVIII a. JAV darbininkų vergovę.
Ypatingo dėmesio verta apysaka „Rausvasis maras“, kurios veiksmas skaitytoją nukelia į XXI amžiaus pabaigos Kaliforniją kur tegyvena keliasdešimt sulaukėjusių žmonių, susitelkusių į keturias gentis. Iš visų likusių gyventojų tik vienas senis – buvęs filosofijos profesorius – atmena laikus, kai žemėje gyveno apie 8 milijardus žmonių ir mokslininkai su nerimu kalbėjo apie pavojingas gyventojų pertekliaus pasekmes. Bet tokių mokslininkų kalbų mažai kas klausė.
Gyvenimas atrodė puikus, kol viename Amerikos mieste neprasidėjo nežinoma liga – maras, staiga išplitęs visame pasaulyje. Viskas vyko taip žaibiškai, kad liga nušlavė ir bakteriologus, karštligiškai besistengiančius sukurti vakciną. Praėjus keliems dešimtmečiams profesoriaus pasakojimai apie žmonių pastangas pabėgti nuo ligos ir tolesnį saujelės išgyvenusiųjų likimą jo anūkams, pasipuošusiems vėriniais iš gyvūnų ir žmonių dantų bei ginkluotiems lankais, skamba kaip bepročio kliedesys ar paties senio sumanyta pasaka.
Ši apysaka – pirmasis įsimintinas pasaulinės grožinės literatūros kūrinys, priskirtinas post-apokaliptiniam žanrui. Suprantama, „Rausvasis maras“ tapo įkvėpimo šaltiniu gausiam būriui šio žanro kūrėjų ne tik XX, bet ir XXI amžiuje.
Deja, retas iš besistengiančių sukelti skaitytojui siaubo priepuolį, gali prilygti „senukui“ J.Londonui, pasakojusiam tokią paprastą istoriją: ramus saulėlydis pajūryje, prie laužo sėdi žvėrių kailiais apsisiautęs senelis ir šneka trim nepatikliems berniūkščiams apie savo jaunystę, senus, pasakiškai keistus laikus. Tik jis žino, kad po daugelio metų žmonija grįš į juos, bet tik tam, kad ir vėl nusiristų į pražūtį...