Prieštaringo likimo rašytojo, „teisybės ieškotojo“ ir demistifikuotojo Octave’o Mirbeau (1848–1917) talentas bei kūrybos aktualumas, net ir pačioje rašytojo gimtojoje Prancūzijoje, buvo iš naujo pripažintas tik po kelių ignoravimo, menkinimo ir šmeižto dešimtmečių. Įkvėptas Auguste’o Rodino ir Claude’o Monet gyvenimo bei darbų menininkas stengėsi revoliucionalizuoti savo amžininkų požiūrį į pasaulį, atverti jiems akis ir priversti pamatyti vertybes bei institucijas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, o ne tokias, kokias šio pasaulio galingieji mums jas norėtų parodyti.
Mirbeau teigimu, rašytojo pareiga – priversti praregėti tuos, kurie „savo noru akli“, ir pažvelgti „tiesiai į pačią Meduzą“. Pamfletininkas, meno ir literatūros kritikas, dramaturgas pirmiausia buvo didysis demaskuotojas. Pasak Emile’io Zola, jis „atidavė savo širdį šio pasaulio vargšams ir kenčiantiesiems“. „Tinkamai mąstantieji“ ir įvairiaplaukiai šio pasaulio tartiufai didžiausiu jo nusikaltimu laikė tai, kad jis sugebėjo nuplėšti visuomenei apismetėlės kaukę ir pakišti jai veidrodį. Galingųjų – tų, kurie po rašytojo mirties privertė jį sumokėti užmarštimi – akyse jis tebuvo paprastas skandalistas ir ekscentrikas. Suprantama – juk savo kūryboje Mirbeau demaskavo, vainojo ir niekino tuščiagalvių visuomenės per tą patį savanorišką aklumą neretai išaukštintus ir išgarbintus demagogus, politikos perėjūnus, spekuliantus, machinuotojus, rinkos „ryklius“, „nuolankiuosius“ bažnyčios tarnus, „skaisčiąsias paneles“ ir „droybingąsias ponias“. Nemenka visuomenės dalis – dažnai rašytojo kūriniuose įžvelgdama savo pačios portretą – ilgai negalėjo jam to atleisti.
Dabar, po Mirbeau mirties praėjus kone šimtmečiui, galime drąsiai pasakyti – šio kūrėjo talentas išlaikė laiko egzaminą, ir jo vardą neabejodami galime įrašyti greta Zola, Prousto, Kafkos, Dostojevskio vardų.
Mirbeau gyveno įvykių kupinais Prancūzijos istorijos – vadinamosios Belle Epoque – metais ir buvo aistringas bei įtakingas jų dalyvis. Jis regėjo, kaip monarchijas keičia respublikos, kaip kyla karai ir liepsnoja revoliucijos, kaip kuriasi, plėtojasi ir nyksta įvairūs politiniai judėjimai bei teorijos, kaip skelbiami, išaukštinami ir pamirštami literatūriniai bei estetiniai manifestai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, Mirbeau, kaip konkrečiu savo biografijos laikotarpiu gerbiamas šalies rašytojas ir pilietis, buvo išrinktas į Gonkūrų akademiją – reikia atminti, kad ją sudarė vos dešimt narių. Tačiau tuo pat metu jo nemėgo nei kairieji, nei dešinieji, o „doruosius“ visuomenės sargus rašytojas negailestingai erzino nežabotų aistrų aprašymais. Tamsiąją tikrovės pusę jis vaizdavo taip, kad ši drauge ir viliojo nepatirtomis nuodėmingo pasaulio paslaptimis, ir gąsdino savo neapsakomu žiaurumu.
Mirbeau laikėsi originalių ir drąsių tiek etinių, tiek estetinių pažiūrų. Kaip meno ir literatūros kritikas jis gyrė anuo metu neretai peiktus Camille’į Pissarro, Paulį Cézanne’ą, Paulį Gauguiną, Auguste’ą Renoirą, atrado tokius rašytojus kaip Maurice’as Maeterlinckas ir Alfredas Jarry.
Mirbeau gimė 1848 m. vasario 16 d. Trevjere, Prancūzijos šiaurėje. Jo šeimoje buvo laikomasi konservatyvių religinių pažiūrų, todėl sūnų buvo nuspręsta atiduoti į Jėzuitų koležą. Mokykloje tvyrojusi kalėjimo atmosfera laužė mokinių gyvenimus. Vėliau sukurtame autobiografiniame romane “Sebastjanas Rošas” (1890) rašytojas papasakojo apie mokslo metais įgytą negyjančią dvasinę žaizdą. Knygoje pateikiama šokiruojanti trylikamečio Sebastjano istorija – jį mokykloje išprievartauja kunigas ir padaro jam neatitaisomą žalą.
Šiaip ne taip pabaigęs Jėzuitų koležą Mirbeau nieko nelaukdamas išvyko į Paryžių ieškoti savo gyvenimo kelio. Trejus metus mokėsi Paryžiaus univesriteto Teisės fakultete, tačiau studijas metė ir kilus karui su Prūsija įstojo į nacionalinę gvardiją. 1970-aisiais jaunasis leitenantas buvo sužeistas ir buvo hospitalizuotas (įspūdžiai iš ligoninių, kurias jam teko aplankyti, vėliau buvo vaizdingai aprašyti romane Kalvarija, 1886). Išėjęs į atsargą Mirbeau ėmėsi žurnalisto plunksnos – iš pradžių kaip teatro ir meno kritikas. Tuo metu rašytojas susipažino su tokiais Paryžiaus menininkais kaip G. de Maupassant’as, E. Zola, C. Monet, C. Pissaro, A. Rodinas ir kt. Išgarsėjęs kaip žurnalistas, Mirbeau pradėjo rašyti politinėmis temomis. Mėgino laimę Paryžiaus fondų biržoje. Nesėkmingai bandė dirbti administracinį darbą. Keitėsi jo politinės pažiūros: buvo monarchistas, paskui radikalas, o 1885-aisiais O.Mirbeau, nusivylęs tariama Vakarų demokratija kaip mažesnį blogį pasirinko anarchizmą ir tapo karštu jo šalininku.
Netrukus rašytojas nutolo nuo savo šeimos bei daugelio ankstesnių draugų, jis pamilo ir vedė moterį, ryšys su kuria buvo laikomas nederamu bet kokiam save gerbiančiam buržua – tai buvo varjetė artistė Alice Regnault. Jo žmona turėjo literatūrinių ambicijų ir parašė kelias šiokios tokios sėkmės sulaukusias knygas. Turbūt tai Mirbeau ir paskatino žurnalisto plunksną iškeisti į rašytojo. 1886 m. buvo išleista jo autobiografinis romanas “Kalvarija” ir išsyk tapo bestseleriu. Vien per 1887-uosius pasirodė keliolika jo leidimų, rašytojas plačiai išgarsėjo. 1888 m. pasirodė antiklerikalinis autoriaus romanas “Abatas Žiulis”; šis kūrinys kritikų vadinamas pirmuoju „prefroidiniu“ romanu prancūzų literatūroje, manoma, kad įtakos jam turėjo F. Dostojevskio kūryba. Mirbeau šlovė augo. 1889 m. jis paskelbė “Sebastjaną Rošą” ir... rašytoją ištiko skausminga egzistencinė bei kūrybinė krizė. Tačiau šiuo periodu jam vis dėlto pavyko išleisti, vėlgi tariant kritikų žodžiais, „preegzistencialistinį“ romaną “Danguje” – jį sukurti paskatino Van Gogho gyvenimo drama. Kitas romanas gimė su didžiuliu vargu, Mirbeau abejojo ir blaškėsi, daug dirbo ir pagaliau 1899-aisiais skaitytojus pasiekė nakties košmarą primenantis, rytietiško kolorito kupinas alegorinis “Kankinimų sodas” (vėliau jis smarkiai paveikė F. Kafkos vaizduotę).
Šiam ir neilgai trukus, 1900-aisiais, išleistam romanui “Kambarinės dienoraštis” – jie abu laikomi vienais geriausių autoriaus kūrinių – nemenkos įtakos turėjo garsioji A. Dreyfuso byla, dar pagilinusi Mirbeau pesimizmą. Rašytojas, beje, buvo aktyvus melagingai apkaltintojo kapitono gynėjas, pasirašė jo palaikymo laišką, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, sakė kalbas mitinguose, rašė straipsnius į spaudą, aplankė tremtyje gyvenantį Zola. Dėl to policija ėmė rašytoją sekti ir užvedė jam slaptą bylą (po Mirbeau mirties jo dosjė buvo rasta daugiau kaip 180 „kompromituojančių“ dokumentų, kuriais remiantis buvo paprasčiau nustumti rašytojo kūrybą į užmarštį).
Kurdamas pastaruosius romanus autorius galutinai priėjo prie išvados, kad žudymas – vienas iš pamatinių valstybės ir žmonių bendrijos principų. Visuomenė sukurta taip, kad ji skatina žudikiškus intstinktus, žiaurumą, godumą ir melą.
Pagrindinė “Kankinimų sodo” herojė Klara, gyvendama Vakaruose, yra jauna paprasta mergina. Tačiau dėl likimo užgaidų atsidūrusi Rytuose ji neatpažįstamai pasikeičia – čia laisvę gauna jos tikrieji, sielos gilumoje slypėję sadistiniai polinkiai, ji ima mėgautis rafinuotu žiaurumu ir su malonumu stebi nežmoniškus ilgai besitęsiančius kankinimus.
Autoriaus alegorija aiški: kankinimų sodas – tai beviltiškas asmenybės, protestuojančios prieš kančių, prievartos ir išnaudojimo pasaulį sukūrusią visuomenę, šauksmas. Nenuostabu, kad romane aiškiai atsiskleidžia anarchistinės autoriaus pažiūros.
Apie visuomenės sugedimą, žiaurumą bei purvą, nors ir pasirinkus kitą požiūrio tašką, kalbama ir “Kamabrinės dienorašty”. Dvi puikios garsių režisierių Jeano Renoiro ir Luiso Buñuelio romano ekranizacijos lėmė tai, kad šis kūrinys išgarsėjo labiau už “Kankinimų sodą”. Pagrindinei knygos herojei kambarinei Celestinai R. tenka susidurti su gausybe vienaip ar kitaip iškrypusių, bet iš pažiūros „labai dorybingų“ ir mokančių gražiai pašnekėti žmonių. Asmeninio dienoraščio forma leidžia autoriui gana atvirai vaizduoti anuometinėje literatūroje netoleruotas erotines scenas. Tačiau ir pati visuomenės neva nuskriaustoji kambarinė anaiptol nėra nekalta avelė – cinizmu ir principų neturėjimu ji gali drąsiai varžytis su savo ponais. Galė gale panelė Celestina R. „išeina į žmones“ – ištekėjusi už savo šeimininkus apvogusio tarno tampa turtinga ir „dorybinga“ ponia.
“Kambarinės dienorašty” ir “Kankinimų sode” autorius panaudojo koliažo techniką ir atsisakė tikroviškumo kodo, jis ne tik peržengė tam tikrus savo epochos visuomenės tabu, bet ir sulaužė tradicines romano konvencijas, skindamas kelią naujoms literatūros formoms bei turiniui.
Dar po metų buvo išleistas aštraus satyrinio pobūdžio, kupinas ironijos rašytojo romanas “Dvidešimt viena diena iš neurasteniko gyvenimo”.
Dviejuose paskutiniuose romanuose – “Automobilis 628-E8” (1907) ir “Šuo dingo” (1913) – Mirbeau dar labiau nutolo nuo realizmo, pasitelkė vaizduotės žaismą ir kūrybinius eksperimentus – pagrindiniais kūrinių herojais tapo automobilis ir šuo. Pastarasis kūrinys, kad ir koks novatoriškas bei nekonvencinis, buvo itin palankiai sutiktas kritikų, bet greitai pamirštas.
Mirbeau mirė 1917 m. vasarį Paryžiuje, įsiplieskiant Pirmajam pasauliniam karui. Nemažai rašytojo kūrinių (apsakymai, publicistika, laiškai) buvo paskelbti tik praėjus kuriam laikui po jo mirties.
Šiuo metu dauguma Europos tautų jau turi išsivertusios kone visą šio ilgai užmaršty skendėjusio rašytojo, bet neabejotinai vieno didžiausio savo epochos rašytojo palikimą,. Ypač jis buvo ignoruojamas totalitarinėse visuomenėse. Tad nenuostabu, kad sovietų blokui priklausiusiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, jo kūryba buvo beveik nežinoma. Lietuviškai XX a. pirmoje pusėje tebuvo išleisti vos keli smulkūs rašytojo kūriniai, o sovietų laikotarpiu ji mums visai neegzistavo.
“Kambarinės dienoraštis” – pirmas stambus ir reikšmingas rašytojo kūrinys lietuviškai.