Romanas „Lengviausias“ – antras rašytojos Rasos Aškinytės kvietimas „leistis į romaną“ (pirmas – „Rūko nesugadinti“ – pasirodė 2009 m., Tyto alba).
Kartą rašytoja augino dvi papūgas. Vienai susirgus ji taip susinervino, kad „dar čia visokios papūgos ims mirinėti“, ir išmetė tąją pro langą, lauk. Dar rašytoja laikė arklišką šunį. Sidabrinį dogą. Ji nešioja virtinę sidabrinių apyrankių. Tai jos gyvenimai. Be to, augina kaktusų giraitę – ištisą Meksiką vazonėliuose. O jos stalas svečiams degtas F. G. Lorkos poezijos posmais. Autorė daug dirba, daug mokosi. Dažnai važinėja į Kosovą ir kitas jugoslavijas. Parašiusi ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį, knygą vaikams (Beveik varlės, 2009, Kronta). Pirmas jos romanas Rūko nesugadinti susilaukė komplimentų iš skaitytojų ir literatų.
Autorės stiliui būdinga elegantiška (savi)ironija ir cinizmas, juosvas humoras ir „liūdniausio džiaugsmo“ poetika, santūrus ilgesys ir (žodžių bei žmonių) žaismas. Kaip sakė poetas Donatas Petrošius, „smagu sutikti autorę, kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir iš laisvės.“ Tad ir šis romanas – lengviausias būdas atsikratyti literatūrinės apatijos.
Blanka gyvena antrame medinio namo aukšte. Į jį galima patekti tik dailiai dažytomis kopėčiomis. Blanka mano, jog tikriausiai dėl to ir nesulaukia svečių – kas gi „sutiks laipioti kopėčiomis“... Dažniausiai dienas ji leidžia Prancūzijoje. Ne, netikroje... Jei kas prisipažįsta Blanką mylintis, tai ji mano, kad tik dėl to, jog anas „daugiau išvis neturi ko pasakyti“.
Dažniausiai ji lyg tyčia užkliūva už kasdienybės rakandų ar keistų žmonių. Tokių keistų – lyg tikrų... Blanka alsuoja kitų gyvenimais – mylimųjų, geriausių draugių, kaimynių... Tarytum kitų mintyse ji ieškotų savęs. Tarytum tik kitų žvilgsniuose save atpažintų.