I.Valantinaitė (g. 1984) šiemet pristato antrąją savo poezijos knygą, pavadintą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“.
Tai visų pirma meilės poezija, joje gyvi dabarties žmogaus išgyvenimai savitai ir netikėtai supinti su pasakų poetinėmis parafrazėmis. Knygos redaktorius Rolandas Rastauskas teigia, kad poetė sąmoningai renkasi sunkiausią kelią asmeninius atsivėrimus atsverdama mitologinėmis nuorodomis bei figūromis, pasakų bei legendų motyvais. Antrajai poezijos knygai, kaip ir 2006 m. debiutiniam eilėraščių rinkiniui „Žuvim ir lelijom“, būdingas prozinis kalbėjimas, inkrustuotas įstabiomis metaforomis, tačiau teksto lyrizmas paverčiamas ne dainingais posmais, o baugių kinematografinių vaizdų seka.
Pasak autorės, jos poezijos stiliui, išraiškos priemonėms iš tiesų greičiausiai įtakos turėjo nuo pat vaikystės matyti filmai, skaitytos knygos, muzika, sutikti žmonės, aplankytos šalys. Jos eilėraščiai yra tarsi maži pasakojimai, panašu, neretai autentiški ir įkvėpti asmeninių patirčių. Toks kūrybos stilius ir antrojoje knygoje jau palankiai įvertintas žinomo poeto Rimvydo Stankevičiaus: „Nieko nėra svaigiau nei skaityti talentingos poetės išrašytą autentišką ir todėl unikalią meilės istoriją“.
Kuriant knygos dizainą, siekta, kad knygos „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ išorė kuo glaudžiau atlieptų jos turinį. Mažytė užuomina knygos skaitytojams – knygos aplanke bei po juo besislepianti laputė galbūt galėtų būti raktas į Indrės Valantinaitės pasakojamas pasakas?