Almantas Samalavičius antroje straipsnio „Universitetų reformos bankrotas“ dalyje analizuoja, kodėl ekonominiai principai, kuriais grindžiama studijų pertvarka, pakirs universitetinio lavinimo šaknis, o aukštojo mokslo sistemą, taikliu prof. Vytauto Daujočio apibūdinimu, pavers „akademiniais Gariūnais“.
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė aptaria, kas yra ir ką reiškia „sutartis su valstybe“ arba su bendruomene, nuo ko priklauso, ar tos sutarties laikomasi, ar ne, sutelkdama dėmesį į lietuvių intelektualų laikyseną dvasinės erozijos fone („Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip sužlugdyti valstybę jos intelektualų rankomis“).
„Dialogas neturi baigtis tuo, kad vieni su džiaugsmu, kiti su liūdesiu savo ar ne savo valia priims svetimą tiesą. […] Didžiausia dialogo vertė ta, kad susirenka ir diskutuoja žmonės, kurių nuomonės skiriasi, būtent todėl jie vieni iš kitų gali labai daug išmokti. Taigi dialogas nereiškia, kad kažkas kažką praranda. Dialogas reiškia, kad visi įgyja. Dar daugiau – visi turi naudos, visi gauna pelną, nes kiekvienas kažko išmoksta. Amerikiečiai mėgsta sakyti: jeigu tu man duosi dolerį ir aš tau duosiu dolerį, tai kiekvienas iš mūsų turėsime po dolerį, bet jeigu tu man duosi idėją ir aš tau duosiu idėją, tai kiekvienas turėsime po dvi idėjas. Būtent tuo derybos dėl dolerio skiriasi nuo derybų dėl idėjos“, – teigia Zygmuntas Baumanas tekste „Apie dialogo nekasdieniškumą ir nekasdieninį dialogą“, darydamas tokią išvadą: „Mūsų nerimo kontekstas labai aiškus: visose žemės pusėse be paliovos kyla nauji ir gilėja seni konfliktai, nežinome, kaip jų išvengti ar bent jau kaip juos sušvelninti, o jeigu ir žinotume, tai kažin ar mums pakaks jėgų, priemonių, galios… Taigi, jei vadovausimės tuo, ką mums kužda protas ir moralė, neliks nieko kita, kaip tik pasiryžti tokiam dialogui. […] Nes tik toks dialogas yra žmonijos gelbėjimosi ratas. Arba išmoksime kalbėtis visi su visais, arba...“
Net trys autorės (Vėjūnė Sudarytė, Viktorija Rusinaitė ir Rūta Giniūnaitė) rašo apie prieštaringai vertinamą Kauno tekstilės bienalę, o Dovilė Zuozaitė sustiprina viltį, kad sostinė vis dėlto turės karilioną.
„Šiurpiausias dalykas, kuris labiausiai kenkia mūsų kalbai, yra ne svetimi žodžiai, o svetimos konstrukcijos, svetimo pasaulio modeliavimo pasisavinimas“, – teigė Aleksas Girdenis, pasaulinio garso baltistas. Jo mirtis – viena iš skaudžiausių netekčių praėjusiais metais. In memoriam Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjui parašė Bonifacas Stundžia.
Gražina Mareckaitė atsisveikina su Adamu Hanuszkiewicziumi – šį, pasak lenkų spaudos, „aukščiausios lygos žaidėją“, „vieną originaliausių asmenybių“ Vilniaus publika pamilo 1965 m., pamačiusi jo režisuotas Wyspiańskio „Vestuves“. „Spalvingo, skaidraus spektaklio veiksmas liejosi lengvai tarsi žaidimas ar šokis iki pat finalo, kai tautos sukilimas žlunga, nes žioplas mužikas prarado aukso ragą – laisvės šauklį, jam įteiktą mistinių jėgų (finalinę repliką: „Turėjai, chame, aukso ragą...“ ne kartą mintyse pritaikydavome ir savo krašto realybei)“, – rašo teatrologė.
Astrida Petraitytė per seminarą „Rytprūsiai be legendų“, surengtą Liubeke, kalbėjosi su Klausu-Jürgenu Liedtke, parašiusiu knygą „Prasmegęs pasaulis“, pasakojančią apie Naujuosius ir Senuosius Kermušynus, iš kur kilusi rašytojo motina: „Kadaise ši vietovė priklausė ne Mozūrijai, bet Prūsų Lietuvai, valdžios centras – šiauriau esanti Gumbinė (dabar Gusevas). Gyventojai čia buvo mišrūs – po Septynmečio karo atsikėlė nemažai lietuvių, buvo zalcburgiečių... Tyrinėdamas archyvus aptikau, kad iki 1850 m. bažnyčiose pamokslai buvo sakomi trim kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų.“ Knygą jis rašęs ištisus 20 metų, kad kuo geriau atkurtų „visą šį mikrokosmosą“.
Rita Repšienė straipsnio „Lietuviškoji mizoginija“: stebuklai, moterys ir kitos nacionalinės nelaimės“ vienu iš moto parinko Tomo Yorko žodžius: „Būti nelaimingam ir apgailėtinam yra lengva, būti laimingam yra daug sudėtingiau ir kiečiau.“ Tai intriguojanti esė apie mitinį paveldą, kultūros perversijas, stebuklus, santuokas su užsieniečiais ir apie tai, kad „išsigelbėjimas laukia ne už jūrų marių, o glūdi mumyse“.
Čia aptarta tik dalis „Kultūros barų“ nr. 12 išspausdintų tekstų. Kaip mėgdavo sakyti šviesaus atminimo Bronys Savukynas, ilgametis šio žurnalo vyriausiasis redaktorius, „skaitykite ir įsitikinsite, kad su skaitančiu skaitomasi“.