Antroji knyga „Aštuonioliktieji metai“.
Išvengė tūkstančio mirčių, ir štai žiūri į vienintelį veidą. Jis pasilenkė ir pabučiavo ją.
Šaltos jos lūpos neatsakė, tik suvirpėjo:
— Aš likau tau ištikima... Duodu garbės žodį... Mes susitiksime, kai bus geriau...
„Baisus buvo Peterburgas septynioliktųjų metų pabaigoje. Baisu, nesuprantama, nesuvokiama.“ Alkaname ir šaltame mieste po naktinio užpuolimo Daša anksčiau laiko pagimdo sūnų.
Po trijų dienų vaikas miršta. Nesusitaikiusi su netektimi Daša gęsta, šeima yra. Dašos sesuo, Jekaterina, išvežė vyrą Roščiną pas tėvą į Samarą kantriai pralaukti, kol bolševikams ateis galas ir vokiečiai padarys tvarką. Tačiau revoliucija plečiasi, šalis „proletarėja“, vadinamiesiems buržujams vis mažiau vietos. Istorijos įvykiai mėto žmogelius ir lamdo, versdami abejoti savo vertybėmis, draugais, artimaisiais. Nežinia, kada išduos draugas, o išgelbės priešas. Kada likimas vėl suves su mylimu, kai nieko nebesitikėsi...
Grafas Aleksejus Tolstojus (1883 – 1945), Rusijoje pripažintas poetas ir rašytojas, nepalankiai sutiko Rusijos revoliuciją, kaip ir daugelis intelektualų pabėgo į Paryžių. Ten sukūrė garsiosios trilogijos Kančių keliai pirmąją dalį – romaną Seserys. Bet priverstinėje tremtyje ilgai neištvėrė, sugrįžo.
Ir puikiai prisitaikė prie sovietinio gyvenimo, netgi mėgavosi išskirtinėmis privilegijomis. Susitikęs su užsienyje likusiu bičiuliu Aleksejus atvirai prisipažino: „Aš cinikas, man nusispjauti. Aš paprastas mirtingasis, noriu gyventi, gerai gyventi, ir ką? Mano kūryba? Tikrai tenka būti akrobatu...“ Bet talento nepaslėpsi ir neparduosi iki galo. A. Tolstojus jautriai ir meistriškai atskleidžia, kiek svarbus atskiro žmogaus vaidmuo epochos visuomeniniame judėjime.