Trečioji knyga „Rūškanas rytas“.
Viską galima iškęsti, net kas neįmanoma, jei sutinki meilų žvilgsnį... Kad ir trumpiausią – jis sužadina dvasios jėgas, tikėjimą savimi.
Stepėje pleška lauželis. Darja su atsitiktiniu pakeleiviu kepa bulves. Jie traukia per stepę palikę baltagvardiečių nuo bėgių nuverstą traukinį ir pakliūva raudoniesiems į rankas. Šie įtaria bėglius šnipinėjant, juolab kad Darjos tėvas – Samaros baltųjų vyriausybės ministras.
Dėl laimingų sutapimų beviltiškos situacijos išsisprendžia, o tie, kas ieško, atranda prarastuosius. Tik žmonės jau kitokie, atbukę nuo karo ir žiaurumų. Ar rūškanas rytas virs kada viltinga diena?..
Aleksejaus Tolstojaus (1883 – 1945) Kančių kelių trilogija – keistas kūrinys vertinant ir tuometinio, ir šių dienų skaitytojo akimis. 1941 m. išleistai trečiajai daliai pagal tuometinę ideologiją labiau tiko Šviesaus rytojaus pavadinimas, o ne Rūškanas rytas.
Ir skaitytojas jau buvo kitas, nelabai žinantis, kieno kančių keliai inspiravo romano pavadinimą. Bet rašytojas, dėl kurio talento nei tuomet, nei dabar nekyla abejonių, puikiai žinojo, ką daro. Pasak jo, „vartosi“ visi tarybiniai rašytojai, o grafas tarp jų – tiktai jis vienas.
Kaip dauguma prisitaikiusių rusų inteligentų jis mėgavosi privilegijomis ir kartu „kandžiojo“ maitinančią ranką. Nors autorius ciniškas, šis romanas kūrinio grožiu ir masteliu – unikalus pasakojimas apie šalies ir atskirų žmonių likimą per istorinį lūžį.