Šį naujų eilėraščių rinkinį Valdemaras Kukulas (1959–2011) yra spėjęs įteikti leidyklai pats. Knyga persmelkta gyvenimo saulėlydžio būsenų. Kartu ji atskleidžia reikšmingas meninės išraiškos permainas, stebina poezijos grožio ir ypatingųjų galių atsivėrimais.
Anot Rimvydo Stankevičiaus, „skaitant jau po poeto mirties išėjusią […] knygą „Saulėlydis mano giesmė“, apima keistas, mistinis pojūtis, kad poetas ne tik žinojo, jog tai – paskutinė jo knyga, tačiau netgi rašydamas ją į pasaulį žvelgė labiau iš anapus nei iš šiapus.
Trumpai tariant, atrodo, kad V.Kukulas ją parašė jau po mirties ir atsiuntė mums nelyg koks kosminis palydovas į Žemę atsiunčia nepasiekiamų planetų nuotraukas.“
Knygos redaktorius Valentinas Sventickas ketvirtajame knygos viršelyje taip pat rašo apie išėjimo nuojautas: „Valdemaro Kukulo naujų eilėraščių knygoje yra daugybė posakių, įvaizdžių ir poetinių būsenų, kurias – skaitydami eilėraščius – nejučia suvoksime kaip išėjimo ženklus.
Nežinia, kiek tai pagrįsta, bet – žmogiška ir suprantama. Nereikėtų pamiršti, kad išėjimo motyvas į šio poeto kūrybą atėjęs senokai. Ir visgi – tik „Saulėlydžio...“ knyga įsodrinta ypatingai.
Naujoji Kukulo knyga grąžina į mūsų literatūros lauką tokį poezijos grožį, kokio ilgimės.“