Rekomenduojame nepraleisti ir gilaus analitinio Zecharia Plavino teksto „Lietuviai ir žydai“ – nuoširdus pokalbis ar abipusė sielos kankinystė? Siekiant išsilaisvinti iš neurotinių supaprastinimų“. Nuolatinė dviejų tautų santykių krizė straipsnio autoriui „panaši į audrą, siaučiančią virš prarajos“, bet „staiga ant vienos iš aukštutinių uolų išdygsta gėlė, kurią abiejų krypčių vėjai kėsinasi išrauti ir nublokšti į bedugnę…“
Elona Bajorinienė recenzuoja naujausią Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“: „Už svaiginančių skrydžių ir sukrečiančių nuopuolių, švelnumo ir žiaurumo protrūkių, neįtikėtinai groteskiškų istorijų iškyla paprastas kuklus noras – būti žmogumi. Iš esmės šitas siekis yra visų spektaklio personažų variklis. „Išvarytos“ Lietuvos ambicija.“
Anachronistiškai paradoksalią Lietuvos fotografijos reprezentavimo strategiją Paulius Petraitis aptaria straipsnyje „XXI amžių reprezentuoja XX amžiaus vizija? Lietuvos fotografijos metraščiai“.
Edita Degutienė kalbasi su Lenkijos instituto Vilniuje direktore Małgorzata Kasner – interviu, pavadintame „Kurkime erdvę lietuvių ir lenkų dialogui“, be kita ko kalbama ir apie slogią atmosferą, susidariusią dėl paaštrėjusių santykių tarp istoriškai ir geografiškai artimų šalių.
Temą savaip pratęsia Arthuro Hermanno istorinis analitinis straipsnis „Vokiečių mažumos patirtis kaip nesektinas pavyzdys kitoms mažumoms“. Autorius aptaria 3 problemas: „a) kas sukėlė [tarpukariu] vokiečių kilmės Lietuvos piliečių nepasitenkinimą šalimi, kurioje jie gyveno; b) kas sugundė vokiečius, buvusius Lietuvos piliečius, prisidėti prie šalies germanizavimo; c) kokią poziciją Lietuvos vokiečių ir jų kraštiečių „landsmanšaftas“ užima dabartinėje Vokietijoje.“
Almantas Samalavičius straipsnyje „Paprastumo filosofija Bapu trobelės paunksmėje“ pasakoja apie kelionę į Indiją, kur lankėsi ir Sevagrame, kaimelyje, kuriame Mahatma Gandhi’s praleido paskutinius gyvenimo metus. Pasak autoriaus, daugeliui rytų europiečių, taigi ir lietuviams, kurie po pusę amžiaus trukusios priverstinės „lygiavos“ ir nepritekliaus tapo lengvu vartotojiškos gero gyvenimo sampratos grobiu, „mažutės Gandhi’o trobelės vaizdas atrodys tik apgailėtina vargo ir skurdo iliustracija. Vartotojiška ideologija persiėmusi sąmonė neįstengia suvokti, kad tas, kuris įstengia protingai apriboti savo poreikius, t. y. tas, kuriam pakanka, yra turtingesnis už turtingiausią…“
Dainius Junevičius pasakoja naujais duomenimis papildytą fotografo Abdono Korzono – pirmeivio, sukilėlio, išdaviko – istoriją, o Algirdas Grigaravičius straipsnyje „Jono Basanavičiaus pamokos“ rašo, kad „klodamas tautinio romantizmo pamatus, daktaras visą gyvenimą išliko idealistas ir tolerantas, subrandintas europinės tradicijos ir asmeninės patirties. Būdamas suvalkietis, jis stengėsi veikti realistiškai, pritarė pozityvistinei pasaulėžiūrai, tačiau lietuvių sąjūdžiui sėkmingai pasiekus tikslą, nesielgė taip, kaip derėtų pragmatikui, – nesiekė nei postų, nei asmeninės gerovės.“
Tai tik dalis KB nr. 1 tekstų, bet ir jų pakanka, kad vertėtų įsigyti naujausią šio žurnalo numerį.