„Aš buvau šiek tiek tikintis žmogus. Šiek tiek. Ir mane dar domino pinigai“. Vladas Beleckas. Iš pokalbio su juo Vilniuje, Lukiškių kalėjime - tardymo izoliatoriuje, 2010 metais.

Šioje dalyje daugiau dėmesio norėtųsi skirti pačiam vadinamo amžiaus nusikaltimo sumanytojui Vladui Beleckui, atliekančiam bausmę iki gyvos galvos. Tris kartus su juo teko pasikalbėti Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Teko būti jo kameroje. Sprendžiant iš krūvomis sukrautų dėžių su maisto produktais, garsiuoju kaliniu yra kas pasirūpina. Trečią kartą jį aplankiau jau po to, kai LNK televizija pirmą kartą parodė visą „Įvykių, sukrėtusių Lietuvą“ ciklą. Paskutinės to ciklo dalys buvo skirtos Vlado Belecko įvykdytam nusikaltimui. Prabėgus mėnesiui, gavau jo storą laišką. Neskubėjau atplėšti. Maniau, bus vien prakeiksmai, grasinimai, kaltinimai, jog nebuvo leista jam pasakyti savo nuomonę ir panašiai. Buvau tikras: tai, kas buvo parodyta per televiziją, negalėjo jam patikti. To ir nesiekiau. Bet pagalvojau, jeigu garsusis kalinys būtų norėjęs mane tik iškeikti, jam būtų užtekę vieno lapelio. O jis smulkiai prirašė dvylikos didžiulių lapų net abi puses. Tas laiškas nustebino. Jį būtų galima išleisti atskira knyga.

Ten nebuvo jokio pykčio ir prakeiksmų. Buvo nuoskaudos. Dėl kai kurių teiginių, įvairių pašnekovų pasakytų apie jį. Dėl, jo tikinimu, mano kai kurių pasakytų netikslumų. Laiške labai daug rašoma apie aplinką, kurioje jis gyveno: Kauno antikvarinių meno vertybių perpardavinėtojai, tų vertybių pirkėjai, įvairūs sandėriai su kulto tarnais, apgaudinėjimai, intrigos, jį tardžiusių prokurorų portretai ( tiksliau – šaržai ) ... Ko tik nori. 24 dideli lapai sklandžia, taisyklinga kalba prirašytos informacijos, kurios, kaip prisipažino su juo ilgai bendravę prokurorai, net negali patikrinti. Dalį to laiško nutariau perkelti į šią knygą. Tam, kad Vlado Belecko portretas būtų išsamesnis. Ir, kad, jo manymu, mano padarytos klaidos būtų ištaisytos.

Tik apie tai vėliau.

Vladas Beleckas antrojo pokalbio su juo Lukiškių kalėjime – tardymo izoliatoriuje metu, kai jau sutiko, kad būtų filmuojamas, labai įtaigiai papasakojo savo versiją. Planą kaip neva jis buvo tada sugalvojęs.

- Aš buvau nutaręs taip: kunigėlis pabus tenai, nuvežtas Panemunėje... O mes išvogsim butą. Tada vėl atvažiuosim, jį apsvaiginam eteriu, į mašiną... op, ir nuvežam į Jonelio butą.

- O kaip jūs įsivaizdavote, kaip jis ten gyvens?

- Ką? Dvi dienas? Numirs? Eikit...

- O ta vieta, į kurią nuvešite...

- Tai kai nuvešime, dviem dienom jis būtų paliktas vienas. Ir tada jau būtų prasidėjusios visos variacijos, kad aš jį vieną gražią dieną...

- Tada būtumėte ten ir nužudę.

Vladas nutilo. Nužudymą tik todėl ir paminėjau. Kalbėjomės ne pirmą kartą. Jau buvau pastebėjęs, kad nedaug yra teiginių, kuriuos jis dar „girdi“, kai yra įsijautęs į pasakojimo metu sukurtą realybę. Čia kaip bizūnas. Pliaukšteli. Ir tik tada sakai, ką iš tiesų norėjai.

- O jeigu kunigas būtų išdaužęs langą ir rėkęs?

- Kas būtų jį žudę? Apie ką jūs kalbat? Kas būtų išdaužęs langą? Pirmas dalykas, jisai turėjo paskambinti tai savo Onutei, kuri prižiūri butą. Kad ji niekur neitų, nelakstytų per gatvę į policiją. Sėdėtų ir lauktų, kol jis vėl paskambins. Taip buvo viskas suplanuota. Po to aš būčiau atvestas. Ne atėjęs, o atvestas. Ir mes jau būtume dvi aukos tame bute. Ir paskui mes būtumėme išėję namo abu laimingi. Žinoma, sudaužyti, sumušti, visa kita... Ir mane būtų sumušę. Fanarai. Va, čia... Ant viso veido. Viskas. Tvarka. O po to jisai būtų išsipirkęs savo daiktus. Aš savo, jis savo.

- Vladai... Sindbado pasakos.

Nežinau kodėl, bet pasakiau Boriso Dekanidzės žodžius. Taip jis garsiai replikavo teisme, kai išklausė valstybės kaltinimą palaikančio generalinio prokuroro Artūro Paulausko teiginius apie jo kaltę, organizuojant žurnalisto nužudymą. Sindbado pasakomis jis pavadino visą kaltinamąją išvadą savo byloje.

- O kodėl pasakos? Visą gyvenimą taip dariau ir, ką? Buvo blogai? Visą gyvenimą taip dariau ir buvo blogai?

Tai versija, kurią nuolat dėstė Vladas Beleckas. Teisiškai ji vadinama vykdytojų ekscesu. Neva, tą naktį jaunuoliai peržengė jų susitarimo ribas. Jis planavo tik apiplėšti, o vaikinai, esą, persistengė ir kunigą nužudė.

- To išankstinio pasirengimo įrodymas yra tai, kad buvo iš anksto Kaune, statybinių medžiagų parduotuvėje, nupirktas vielos tinklas, į kurį vėliau kunigo kūnas ir buvo suvyniotas, - argumentus vardijo Vlado Belecko byloje kaltinamąją išvadą rašęs ir valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras Rolandas Tilindis. - Tai yra vienas dalykas. Antras dalykas – iš anksto sporto prekių parduotuvėje buvo nupirktas čiužinys, ant kurio vėliau buvo uždėtas suvyniotas į tinklą, su pririštu svarsčiu kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūnas. Dar su įdėta šaligatvio plyta. Ir nuplukdytas į upės vidurį skandinti.

Pokalbio metu Lukiškėse Vladas Beleckas visa tai aiškino taip:

- Jie taip pavarė, tokią legendą sukūrė... Taip parašė... Užtat visi ir rėkia ant prokurorų, kad jie romanus rašo. Ir pagal tuos romanus kurpia bylas, teisia žmones. O gyvenime taip nebuvo. Jūs sakote, matėte Ivano Kvaskovo parodymus. Ir aš juos mačiau. Net kelis Kvaskovo parodymus, nes aš čia žiūrėti ne viską galiu. Tai aš žiūrėjau, kaip vyko filmavimas. Ivanas Kvaskovas sako: ten kažkur Beleckas buvo, kai skandinimas vyko. Jo klausia, tai kiek metrų? Sako, gal aštuoni metrai nuo tos skandinimo vietos. Paskui sako, na, ne... gal ten viršuje stovėjo.

- Vladai, kalbate apie smulkmenas. Smulkmenos nieko nekeičia.

- Sekundę. Tai ne smulkmena. Visi užmiršo, kad buvo vasara. Žolės buvo dviejų metrų. Tai ką aš galėjau per jas matyti? O prokurorams reikėjo pasakyti, kad Beleckas stovėjo šalia.

- Vadinasi, buvote šalia... Puikiai prisimenate žolių aukštį.

Vladas nutilo. Nustebęs kiek pažiūrėjo ir pasakė:

- Aš Panemunėje gyvenau, jaunuoli... Aš visą gyvenimą Panemunėje gyvenau! Aš šitame pliaže maudžiausi! Paimsiu aš mat, ir Mikutavičių ten skandinsiu! Ar jau protas nebedirba visų?

- O, Vladai, kai jūs vienas liekate... Ir pats su savimi kalbatės, ar bent tada nemeluojate sau?

- Aš dar nesišneku su savimi, - jis tyliai nusijuokė. Ir vėl surimtėjęs tęsė: - Aš nesuprantu, kodėl jūs galvojate, kad aš visą laiką meluoju? Aš neturiu tikslo meluoti. Jūs man pasakykite, koks tikslas meluoti?

- Aš nežinau.

- Mane juokas ima. Jūs visą laiką kažkaip nusistatęs, kad aš meluoju. Tai pasakykit, ką aš meluoju? Kad aš nužudžiau žmogų? Tai kad aš jo nežudžiau. Aš net nebūčiau pasakęs, kas nužudė. Tai ėmė Kvaskovas ir pats prisipažino.

- Jūs visą laiką norėdavote likti švariomis rankomis.

- Ir kodėl? Klausiu, kodėl?

- Nemėgote jų teptis.

- Aš pats visą gyvenimą vogiau! Visą gyvenimą vogiau, nes visą gyvenimą niekas nemokėjo net pavogti! Ką jūs čia kalbate? Aš visą gyvenimą visą juodą darbą pats dirbau, bet žudymu aš niekada neužsiėmiau! O jūs dabar norite mane įtikinti, kad būtinai aš suorganizavau nužudyti. Nežudžiau! Ir neorganizavau žudymo!

- Jūs tai padarėte ne savo rankomis.

- Žinote, aš jums pasakysiu tiesą. Nėra tikslo žudyti žmogaus, iš kurio gyvenai, iš kurio sėmei pinigus. Niekas tada geriau nemokėjo už bet kokį antikvarinį daiktą. Niekas tada nepirko jokių meno vertybių.

-Jūs tik paskui tai supratote.

- Apie ką jūs šnekat? Apie ką jūs šnekat, kad aš paskui supratau?! Tai ką, galvojate, man penkiolika metų buvo? Aš visą gyvenimą supratau, kad visi parduoti nešė Mikutavičiui. Šimkus nešė Mikutavičiui, visi nešė Mikutavičiui. Kas geriausia – Mikutavičiui.

Tai jis pasakė gerokai užpykęs. Ir, tikriausiai, nemelavo.

Buvęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, vėliau buvęs generalinio prokuroro pavaduotoju, Gintaras Jasaitis, paprašytas apibūdinti Vladą Belecką, pasakė:

- Vladas Beleckas – labai sukta asmenybė. Gudrus, protingas, apsiskaitęs, geros atminties... ir panašiai.

To paties paprašytas buvęs Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras Rolandas Tilindis atsakė:

- Aš galiu pasakyti savo įspūdį. Jis iš tiesų moka kalbėti. Jis atsimena daug faktų. Jis moka juos sudėlioti į gražias istorijas. Ir čia yra klausimas, kaip tu į tai žiūri ir vertini? Gal aš per daug norėjau viską patikrinti... Gal kas nori mažiau patikrint ir ne taip kritiškai vertina kiekvieną jo pasisakymą... Bet apskritai jis visada buvo labai įdomus pašnekovas. Patikėkit, labai įdomus.

Pokalbio metu Vladui Beleckui pacitavau abiejų prokurorų žodžius. Jis tyliai šypsojosi. Tada dar kartą pademonstravo puikų, subtilų humoro jausmą.

- Nuostabūs žmonės, nuostabūs... Jasaitis yra pats nuostabiausias prokuroras, nuostabiausias tyrėjas ir nuostabiausias gerietis. O Tilindis... dar geresnis.

- Kodėl juokiatės tai sakydamas?

- Na, aš negaliu verkti. Jau dvylika metų sėdžiu. Patys geriausi prokurorai, kuriuos sutikau... Apskritai, visi prokurorai, kuriuos sutikau, buvo geri. Nesutikau nė vieno blogo prokuroro. Ypač iš Generalinės prokuratūros. Anksčiau, sovietiniais laikais, galbūt buvo blogų. Dabar visi geri...

Jeigu Vladas Beleckas buvo „kietas riešutėlis“ visada įtariems ir kritiškiems pareigūnams, tai ką kalbėti apie paprastus žmones. Pirmą kartą laisvės atėmimo bausme jis buvo nuteistas už sukčiavimą 1983-iaisiais. Teismas jam skyrė penkerius metus. Vėliau Aukščiausiojo Teismo nutarimu kaltinimas buvo perkvalifikuotas į vagystę. Nusikaltimas, už kurį tada Vladas Beleckas buvo nuteistas, susijęs su jo dar jaunystėje kilusiu susidomėjimu brangenybėmis.

Viena kaunietė anuomet bandė parduoti 2,2 karatų briliantą. Pirkiniu susidomėjo Vladas Beleckas. Jam tada buvo 29-eri. Derėtis pas tą moterį jis ėjo net kelis kartus. Vladas atsinešė brangakmenių tikrumą nustatančios įrangos ir kartą, pardavėjai nematant, briliantą pakeitė iš anksto tam paruoštu, nušlifuotu stikliuku. Kol vagis apsimetė svarstąs, ar pirkti brangakmenį, atėjo kitas pirkėjas. Pamatęs prekę, pasipiktino, kad moteris siūlo ne 25 000 rublių kainuojantį briliantą, o paprastą stikliuką. Ji kreipėsi į miliciją. Kratų metu briliantas buvo surastas.

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (IV): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. „Toks paprastas Vladas Beleckas...“