Pasak filosofijos profesoriaus Algio Mickūno, jo straipsnių rinkinys „Estetika. Menas ir pasaulio patirtis“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) apima daug įvairių temų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neturinčios nieko bendra. Tai Friedricho Nietzsche’s Retorinė estetika, Moritzo Geigerio teiginiai apie menų objektyvumą, pirmapradę jų sąlygą – aesthetics, t. y. menų kokybinių plotmių, kosminio suvokimo rėmus ir net estetinį žmogaus klaidingumo aiškinimą.
„Bet tokiuose temų skirtumuose glūdi menus – ir ne tik menus – aprėpianti patirtis: joks menininkas, poetas, rašytojas, mokslininkas nepradeda veikti taip, lyg patirtų pasaulį iš išorės. Visos menų kokybės – spalvos, figūros, kalbos metaforos, poetiški posakiai, lankstūs dinamiški šokiai – pasirodo kartu, tik pasaulį persunkiančios šviesos, tamsos, šešėlių, jų įtampų bei tylos, garsų sambūrių ir jų nutolstančių šmėklų skambesy.
Jei menas būtų kokios nors tikrovės – bendruomenės, aplinkos daiktų, absoliučių būtybių-dievų ir deivių, jausmų, ar kokių nors „vidujybėje“ glūdinčių a priori tiesų – atspindys, jis nesiskirtų nei nuo kasdienio aprašymo, nei nuo mokslinių teiginių. Nuėjus į koncertą, nereikėtų klausytis, kaip garsai ir jų kombinacijos atveria tylumą, bet tik skaityti matematinį natų aprašymą arba, stebint virš laukų nušvitusią „auksinę dieną“, tereikėtų apskaičiuoti šviesos bangas.
Tokie aprašymai ir apskaičiavimai būtų „tikras“ menas.
Tačiau net ir priėję prie tokių išvadų, menininkai ir jų publika bendrauja galerijose, teatruose, koncertuose ir „tyliai“ supranta, kad menai vis dėlto skiriasi nuo mokslų ir atstovavimo bet kokiai „tikrovei“.
Visa tai nereiškia, kad menai yra sukurti „lyg iš nieko“, nors modernūs Vakarai garbina genijų, galintį sukurti visai „naujus“ pasaulius.
Juk ir tokie genijai, kaip Richardas Wagneris, anot F.Nietzsche’s, nesukūrė nieko nauja, o tik pratęsė modernybės retorinius įvaizdžius.
Bet menininkai tampa menininkais, kai jie „pagaunami“ apsupties nuotaikos: ar tai būtų specifinė spalva, kuri išreiškia tokios aplinkos nuotaiką, ar nakties tamsos gelmė, ar kilni artojo giesmė saulei.
Visa tai pasauliška, bet ne daiktiška, nors daiktai, dievybės, spalvos, garsai „nušvinta“ tokių nuotaikų apsuptyje. Menininkas tampa menininku, atsiverdamas tokioms pasaulio nuotaikų gelmėms ir apimtims. Žiūrovus, klausytojus ir net kritikus jaudina kaip tik pirmapradė tų gelmių ir apimčių duotis, o ne menininko ar publikos psichologinė būklė.
Todėl visi aplinkos daiktai, įvykiai, bendruomeniniai sąryšiai gali pasirodyti kitaip, atvėrus tokias gelmes ir nuotaikas, parodžius visai kitokį medžių lapų virpėjimą rytmečio aušroje, skirtingą nuo vidudienio visatos blizgesio. Menininkų galybę lemia jų gebėjimas atverti tas gelmes net ir tada, kai jie patys tokio tapsmo ir nepastebi.
Jei klaustume, ar menas reikalingas, ar jis mums duoda kokios „naudos“, ar išreiškia mūsų troškimus, jausmus, būsenas, utopines vizijas, turėtume atsakyti, kad visa tai menui nereikšminga. Tikras menininkas nebūtų šlovinamas išbučiavęs visus Stalino žandus, – kaip kad garbinamas Antanas Venclova, – bet atvėręs spalvų, pasaulio fenomenų, daiktų, mitologinių būtybių ir žmonių būsenas, atskleidęs regimybių, skambesių patrauklumą.
Todėl menas yra pasauliškas, o ne daiktiškas, jaudinantis, o ne moralizuojantis, transcenduojantis, bet nekylantis virš daiktų ar net virš pasaulio. Per knygos straipsnių įvairovę mėginama suvokti pasauliškus fenomenus, atvertus menininkų, nors jų menai skirtingi. Žmogaus, kuriam menas padėjo pajausti tokius fenomenus, gyvenimas niekada nebesustabarės į daiktišką būklę; jis nebegalės ištverti savo, kitų ir daiktų uždarumo ir įsijungs į tylų kosminį spalvingų garsų šokį“, – knygos įžangoje rašo A. Mickūnas.