Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis knygoje „Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“ dialektiškai tiria simbolinius pono ir tarno santykius, kuriuos šiandienos visuomenėje įkūnija lyderystės ir savanorystės idėjos.
Autorius teigia, kad visuotinai paplitusi lyderystės mada tęsia pono statuso išlaikymo tradiciją, o savanorystės idėja kyla iš seno tarnystės ponui reiškinio.
Savanoriai patys išsiugdo nesavarankišką protą, išmoksta suvaržyti mąstymą taip pasiduodami priklausomybei nuo korporacijų bei susvetimėjusių valdymo sistemų, o lyderiai tampa svarbiais pavyzdžiais, kaip turi elgtis nesavarankiškas protas.
Remdamasis T. Adorno negatyviosios dialektikos principais, J. Baudrillardo, G. Deleuze'o visuomenės kritika, apšvietos ir mito, instituciškai toleruojamų samprotavimų ir laisviausių fantazijų, racionalaus sprendimo ir fantazmo dialektika, G. Mažeikis įtaigiai parodo, kad būtent lyderio ir savanorio, t. y. pono ir tarno, santykiai postmodernioje visuomenėje įtvirtina nelygiavertę galios struktūrą ir įteisina silpnesniųjų priklausomybę.
Šią priklausomybę didina ne tik neoliberali lyderystės bei savanorystės ideologija, bet ir jai pajungtas švietimas bei kūrybinės industrijos, sėkmingai asistuojančios propagandai ir socialinei inžinerijai.
„Industriškai platinama ir įgyvendinama lyderystės idėja yra nuolatos derinama su senu ir nauju tarnystės kultu. Senąją tarnystės idėją dar rasime šiandieninėje, likutinėje, tarnystėje dievui, tautai, žemei, šaliai, partijai, bendruomenėms, darbo kolektyvui.
Tačiau šio savaimingo nusižeminimo ir engimo pasirinkties patosas yra iškreipiamas spektakliškos tarnystės ir simuliakrinės savanorystės, kai menamai aukojamasi dėl įsivaizduojamos bendruomenės, vaidinamos tautos, pagal užsakymą šlovinamos nūdienos partijos. Ši simuliacinė tarnystė neslepia po savimi jokio suasmeninto pono, o veikiau tokius pat engėjiškus valstybės, korporacijos, klanų ar naujosios nomenklatūros interesus”, – teigia knygos autorius.
Prof. dr. Gintautas Mažeikis baigė filosofijos studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete, apgynė filosofijos disertaciją ir buvo habilituotas Vilniaus universitete. Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete vadovauja Socialinės ir politinės teorijos katedrai.
Mokslininkas paskelbė šias monografijas: Renesanso simbolinis mąstymas (1998), Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika (2005), Propaganda ir simbolinis mąstymas (2010), yra kitų knygų bei daugelio straipsnių autorius. G. Mažeikis aktyviai dalyvauja viešojoje socialinėje, politinėje ir kultūrinėje veikloje plėtojant ir analizuojant kūrybinių industrijų projektus, taip pat propagandos ir įtikinėjimo tyrimus, nagrinėja simbolinio mąstymo ir funkcijų raidą bei susijusias teorijas filosofijos, socialinės antropologijos, socialinės ir politinės kritikos požiūriu.