Lrytas.lt savo skaitytojams pateikia M. Sixsmitho knygos, kuri netrukus parodys Lietuvos knygynuose, ištrauką.
„Jukos“ ir kova dėl Rusijos
Aleksejaus Pičiugino bylos aplinkybės kėlė vis daugiau nerimo „Jukos“ vadovybei. Buvęs „Jukos“ ekonominio vidaus saugumo departamento viršininkas A. Pičiuginas buvo perkeltas į Lefortovo kalėjimą, ilgą laiką buvusį KGB apklausų centrą, dabar priklausantį KGB pakeitusiai organizacijai – FST.
Kelias savaites po arešto jis atkakliai neigė dalyvavęs nusikaltimuose, kuriais buvo kaltinamas, ir atmetė prielaidas, esą jo šefas Leonidas Nevzlinas užsakęs žmogžudystes ir pasikėsinimus nužudyti. Tačiau Lefortove Pičiuginas buvo išvestas į dar vieną apklausą, kurioje nebuvo leista dalyvauti jo advokatams.
Maždaug po pusės valandos apklausos Pičiuginui buvo atneštas puodelis kavos. Gurkštelėjęs porą gurkšnelių, jis tvirtina pajutęs kojose silpnumą, o galvoje ėmę spengti, kol galiausiai prarado sąmonę ir atsigavo tik po kelių valandų.
Atsigavęs jis jautė silpnumą, smarkiai skaudėjo galvą. Anot advokatų, Pičiuginas pastebėjo ant peties injekcijos žymę, dar vieną – ant riešo. Jam buvo atsakyta suteikti medicininę apžiūrą ar skirti gydymą. Jo žmona Tatjana sako buvusi šokiruota, kai jį pamatė, – buvo išbalęs, sunkiai kalbėjo. Pasitarusi su medikais, ji nusprendė, kad vyrui buvo suleista raminamųjų ir narkotinių medžiagų.
Ji parašė laišką kalėjimo vadovybei, kuriame apkaltino ją skyrus psichotropinių vaistų siekiant priversti prisiimti kaltę ir apkaltinti savo šefus – „Jukos“ vadovus.
Kai Chodorkovskį pasiekė žinia, kad Pičiuginas tariamai prisipažino ir į tai įpainiojo Leonidą Nevzliną, kaip pasakoja vienas vakarietis, tąkart buvęs „Jukos“ būstinėje, kilo panika. Aš pasiteiravau to užsieniečio, kuris sutiko kalbėtis su manimi tik anonimiškai, ar jam neatrodo, kad panika kilo dėl to, jog buvo atskleisti bendrovės nusikaltimai. Jis atsakė, kad panika, kaip jam pasirodė, kilo dėl to, kad Pičiuginas buvo apsvaigintas ir apgaulės būdu priverstas sakyti tai, kas buvo melas:
Sulaukiau skambučio: „Chodorkovskis kviečia jus į savo kabinetą po dešimties minučių“, – tai buvo neįprasta, nes susitikimai būdavo organizuojami iš anksto. „Gerai, ateisiu.“ Pakilau į kabinetą. Pirmą kartą jį pamačiau labai susijaudinusį. Nebuvo, kaip visuomet, ramus; atrodė visiškai kitoks. Manau, tuo metu buvo ką tik sužinojęs apie Pičiugino apklausą ir narkotines medžiagas, naudotas Pičiuginui paveikti, kad tas apkaltintų Nevzliną majoro ir poros nužudymu. Jis buvo nepaprastai susijaudinęs.
„Turime kažko imtis. Ką mes galime padaryti?“ Jis greičiausiai suprato, iš visko sprendžiant buvo aišku, kad žaidimas įgauna rimtumo. Jau nuo rugpjūčio pradžios jautė, kad įvykiai labai greitai gali sukelti didelių nemalonumų. Jie jau nebežaidė žaidimų.
FST savo kanalais pranešė turinti vaizdo juostą su Pičiugino „prisipažinimu“, kuri, tvirtino jie, bus panaudota kaip vienas iš tyrimo įrodymų teisme. Tačiau, nepaisant daugkartinių Chodorkovskio advokatų reikalavimų, FST atsisakė parodyti vaizdo įrašo kopiją. Iš tikrųjų tas įrašas taip niekuomet ir nebuvo paviešintas, nors ištraukos iš tos tariamos juostos buvo cituojamos teisme kaip „įrodymas“, jog Leonidas Nevzlinas yra įsipainiojęs į žmogžudystes.
Chodorkovskis liepė savo patarėjams viešai paskelbti apie numanomą narkotinių medžiagų naudojimą siekiant išgauti Pičiugino parodymus. Palankiai nusiteikę valstybės Dūmos nariai pateikė peticiją, kurioje ragino prokuratūrą ir FST atsakyti į nuskambėjusius kaltinimus dėl apsvaiginimo narkotinėmis medžiagomis.
Pičiugino advokatai surengė spaudos konferenciją, kurioje pasmerkė metodus, panaudotus, kaip jie tvirtino, prieš jų klientą, ir ragino tarptautinę žmogaus teisių gynimo organizaciją „Amnesty International“ susidomėti šia byla. Jie pabrėžė, kad tariami įrodymai buvo išgauti iš Pičiugino nedalyvaujant jo gynėjams ir todėl neleistina jų naudoti teisme.
Kai Maskvos Basmano rajono teismas paskelbė, kad teismo posėdis bus uždaras ir advokatai turės pasirašyti pasižadėjimą neatskleisti posėdžio medžiagos, apie šimtą parlamentarų pasirašė protesto peticiją.
„Jukos“ žmonių areštai visuomenėje netrukus tapo vieša diskusija, kurioje savo pozicijas gynė tiek viena, tiek kita pusė.
Platonas Lebedevas toliau buvo apklausiamas ir vis labiau spaudžiamas pripažinti savo kaltę. Įtarimų, kad jam paveikti taip pat naudotos narkotinės medžiagos, nebuvo, tačiau netrukus po jo arešto pasidėjo jį ginančių „Jukos“ advokatų bauginimo kampanija. Antonas Drelas pasakojo man, kad jam ir jo kolegoms buvo sistemingai trukdoma dirbti, ieškoma priekabių.
Spaudimą pajutau... 2003 metų liepą, kai buvo areštuotas Lebedevas. Nuvykau į prokuratūrą susitikti su Lebedevu, ir tardytojas Karimovas man pareiškė, kad būtent dėl tokių žmonių kaip aš situacija Rusijoje tokia bloga... nes esą aš padedu nusikaltėliams. Tai buvo tik pradžia. Vėliau prasidėjo tikras spaudimas... Jie tikrai mane speitė į kampą... Tris kartus apieškojo mano kabinetą – kaskart be teismo sprendimo ar kratos orderio. Mane tai trikdė. Kodėl jie taip akivaizdžiai begėdiškai pažeidinėja įstatymus? Advokatas negali būti apieškomas be teismo nutarties... Tačiau jie nė karto nesikreipė į teismą. Tai buvo be galo įžūlu, ir dėl to nemažai advokatų išsigando. Didelė jų dalis tuo laikotarpiu netgi liovėsi su manimi kalbėję ar man skambinę.
Krata Drelo kabinete buvo atlikta sąmoningai siekiant pagąsdinti. Daugiau nei dvi dešimtys FST pareigūnų naršė patalpas, laužtuvais laužė dokumentų spintas, kabinete paliko baisią netvarką. Dokumentai buvo išmėtyti po grindis; konfiskuota šimtai segtuvų, trys seifai, Drelo asmeninis kompiuteris, mobilusis telefonas ir konfidenciali asmeninė medžiaga, tokia kaip mokesčių deklaracijos ir Lebedevo gynybos strategija. Anot Drelo, jis pats buvo kviečiamas į prokuratūrą apklausti, aiškiai pažeidžiant Rusijos įstatymą, skelbiantį, jog advokatai negali būti apklausiami ginamosiose bylose:
Jie pakvietė mane į apklausą. Teoriškai jie galėjo mane iškviesti į apklausą, bet ne dėl vieno iš mano klientų bylos. Jie rašė: „Jūs kviečiamas į apklausą Lebedevo / Chodorkovskio byloje.“ Bet aš nevažiavau. Gavau teismo šaukimą, tačiau į prokuratūrą nevažiavau. Ne todėl, kad buvau toks drąsus... Teismo rūmų taryba (Rusijos advokatų sąjunga) nusprendė, kad neturėčiau ten vykti, nes jeigu nuvykčiau ir paliudyčiau prieš savo klientus, pažeisčiau profesinę etiką. Todėl vadovavausi Teismo rūmų tarybos sprendimu. Kai jie areštavo Chodorkovskį, buvau vienintelis advokatas. Todėl situacija atrodė taip: jie areštavo Chodorkovskį šiandien, o kas bus rytoj? Sulaikys jo vienintelį advokatą? 2003 metais būtų ne kažin kaip atrodę; bet dabar...
Įtampai augant, Drelas sako baiminęsis, kad tikrai gali būti areštuotas. Jis svarstė galimybę atsisakyti bylos šeimos labui:
Drelas: Manau, kad 2003 metais galėjau lengvai susikrauti daiktus ir pasitraukti. Beje, kai jie atėjo pas mane daryti kratos pirmąjį kartą, Chodorkovskis kalbėjosi su manimi ir sakė: „Jeigu bijai, jokių problemų – gali pasitraukti.“ Tiesą sakant, turiu prisipažinti, kad Chodorkovskis visiems sakė: „Mes kariaujame. Visi tie, kurie bijo, gali pasitraukti.“ Štai kodėl nė vienas negali sakyti, kad nieko nežinojo ir kad jiems tai buvo naujiena – visi buvo perspėti.“
Sixsmithas: Bet jūs pasilikote. Kodėl?
Drelas: Tai buvo iššūkis...
Pagaliau Drelą informavo apie Lebedevo arešto priežastis; šis buvo kaltinamas sukčiavimu įsigyjant „Apatit“ korporaciją, trąšų gamybos įmonę šiauriniame Murmansko rajone. Lebedevas ir Chodorkovskis pirko ją 1994 metais per Boriso Jelcino privatizacijos programą, kai investiciniai čekiai buvo išduodami kaip dalis Rusijos valstybinių bendrovių akcijų, ir stambios korporacijos, tokios kaip „Menatep“, supirkdavo juos iš privačių piliečių. „Menatep“ įsigijo „Apatit“ už mažesnę kainą, nes pažadėjo nemažas investicijas siekdami padaryti įmonę pelningą.
Išgirdęs, kuo yra kaltinamas, Lebedevas tiesiog negalėjo tuo patikėti. Kaltinimai atrodė absurdiški. Jis prisipažino, kad „Menatep“ neinvestavo visos „Apatit“ įsigijimo kontrakte numatytos sumos, – trūko apie 200 milijonų JAV dolerių, – bet investavo laiką, patirtį ir medžiagas, tai įrodo dabartinis įmonės pelningumas.
Palyginti su kitais įvykiais dešimtojo dešimtmečio Rusijoje, „Menatep“ nesėkmingas bandymas investuoti lėšas į „Apatit“ atrodė daugiausia kaip formalus įsipareigojimo sulaužymas, už kurį mokama kitais būdais. Iš tikrųjų, „Apatit“ ir „Menatep“ ginčas buvo išspręstas abiejų pusių susitarimu civiliniame teisme vos prieš porą mėnesių. Dabar atrodė, kad Lebedevas areštuotas už nusikaltimą, dėl kurio tariama auka jau sulaukė deramos kompensacijos ir buvo nesuinteresuota tęsti ginčo.
Vis dėlto valdžia buvo pasiryžusi pasinaudoti „Apatit“ byla, ir liepos 3 dieną Kremlius nurodė valstybės prokurorui apklausti patį Chodorkovskį. Tai buvo pirmas kartas, kai jis asmeniškai buvo įtrauktas į vis stiprėjančių kaltinimų „Jukos“ ir „Menatep“ tinklą.
Chodorkovskis sunkiai su tuo taikstėsi. Paskambino saviems Kremliaus žmonėms – Michailui Kasjanovui ir Aleksandrui Vološinui, šie pažadėjo jį užtarti.
Kasjanovas, bent jau taip atrodo, laikėsi duoto žodžio. Gerus premjero ketinimus rodo tai, kad jis buvo pasirengęs rizikuoti savo paties reputacija viešai gindamas „Jukos“ vyrus. Liepos 8 dieną jis surengė spaudos konferenciją Sibire, Jakutske, kur Lebedevo sulaikymą pavadino „pernelyg drastiška priemone“.
Neteisinga areštuoti žmogų už ekonominius nusikaltimus. Daugybė įvykdytų nusikaltimų iš tikrųjų kelia grėsmę žmonių gyvybei ir tuomet turi būti taikoma tokia priemonė. Šiuos kaltinimus būtina išsamiai ištirti, tačiau, mano nuomone, Lebedevo areštas yra pernelyg drastiška priemonė.
Kasjanovo pavaduotojas, Viktoras Christenka, taip pat palaikė „Jukos“ ir išreiškė viltį, „kad situacija greitai paaiškės ir ekonomikai nebus padaryta žalos“.
Vyriausiasis Putino ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas aktyviai gynė verslo motyvus. Neįvardintas šaltinis, kaip skelbė keli laikraščiai, tvirtino, kad „didesnioji dalis prezidento administracijos ir vyriausybės įsitikinusi, kad kova su korupcija, kad ir kokia ji būtų pagirtina, neturėtų daryti žalos Rusijos ekonomikai. Nesvarbu, ar bus įrodyta Lebedevo kaltė ar ne, jau dabar galime pastebėti neigiamus visų pastarųjų įvykių padarinius“.
Skilimas Kremliuje vargu ar galėjo būti akivaizdesnis.
Viena vertus, liberalai, tokie kaip premjeras Kasjanovas, rėmė stambųjį verslą ir verslininkystę, laisvosios rinkos ekonomiką ir gerus santykius su Vakarais; kita vertus, kietosios linijos šalininkai, „Siloviki“ atstovai, tokie kaip Igoris Sečinas ir Viktoras Ivanovas, bandė visa tai sunaikinti ir valdyti Rusiją pagal centralizuotą steitistinį modelį, kai strateginė pramonė kontroliuojama vyriausybės ir naudojama veikiau kaip iššūkis Vakarams nei kaip priemonė jų palankumui įgyti.
„Jukos“ areštai iškėlė viešumon kunkuliuojančią valdžios kovą dėl būsimos Rusijos politikos krypties; galimi nugalėtojai nulems ne tik Lebedevo ir Chodorkovskio likimą, ne tik šalies verslo modelio likimą, bet ir demokratijos ateitį Rusijoje.
„Jukos“ bylos svarbą liepos viduryje išryškino jos sukelti aštrūs debatai dėl Boriso Jelcino privatizacijos programos. Atrodė, kad prieš kiekvieną rusą, remiantį šalies ekonomikos dekomunizacijos procesą, stojo daugybė tų, kurie karštai piktinosi „liaudies turto“ pardavimu grupei, anot jų, nedorų magnatų – be jokios
abejonės, žydų.
Turbūt nenuostabu, kad „Jukos“ areštus visuomenė ir žiniasklaida daugiausia sutiko palankiai, ir „Siloviki“ tuo pasinaudojo.
Nacionalinėje žiniasklaidoje plūstelėjo srautas pranešimų, skelbiančių, esą metas sutramdyti oligarchus ir susigrąžinti iš jų nedorai įgytą turtą. 2003 metų viduryje atrodė, kad bus renacionalizuota ne tik „Jukos“, bet ir visas masyvus sovietinės pramonės mechanizmas, kuris buvo perduotas privačiam sektoriui Jelcino vadovavimo metais.
Rusijai tai buvo lemtingas momentas. Liberalai baiminosi, kad visa tai, ko jie pasiekė nuo Sovietų Sąjungos griūties, bus anuliuota steitistų, besivaržančių dėl pranašumo Kremliuje. Michailas Kasjanovas buvo priverstas vis griežčiau įsikišti, mėgindamas pažaboti „Siloviki“ šalininkų kilimą.
Liepos 17 dieną jis sušaukė specialiąją ministrų kabineto sesiją, skirtą pareikšti, kad privatizacijos procesas negali būti ir nebus atšauktas, kad ir ką sakytų „Siloviki“. Kalbėdamas apie stiprėjančią nesantaiką tarp verslo ir Kremliaus jis sakė:
Šiandien mes matome aiškius privataus verslo ir privačios nuosavybės privalumus. Žinoma, mes manome ir visuomet manėme, kad ankstesnių metų privatizacijos rezultatai yra neatšaukiami. Ir anksčiau, ir dabar mes siekiame pagerinti sprendimų priėmimo privatizacijos procese kokybę ir skaidrumą. Tai pagrindinis mūsų tikslas.
Šiuos žodžius jis pasirinko sąmoningai. Kai 2000 metais Vladimiras Putinas perėmė valdžios vairą, jis sakė, kad „privatizacijos rezultatai yra neatšaukiami“, ir Kasjanovas dabar priminė prezidentui anksčiau jo skelbtą poziciją.
Kasjanovas, matydamas, kad Putinas vis aiškiau pasiduoda „Siloviki“ įtakai ir linksta link jų deklaruojamų renacionalizacijos idėjų, kartu su savo kolegomis liberalais visomis išgalėmis stengėsi pasipriešinti šiai tendencijai.
Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos prezidentas Arkadijus Volskis įteikė Putinui atvirą laišką, kuriame išdėstė pramonininkų rūpesčius. Po susitikimo su prezidentu Volskis pranešė tikįs, kad įtampa atslūgs:
Manau, žengtas pirmasis žingsnis siekiant susilpninti įtampą tarp įstatymų priežiūros institucijų ir stambiausių šalies bendrovių. Reikės abiejų pusių energijos ir kantrybės bei geranoriškumo, kad rastume tinkamą išeitį iš šios sudėtingos situacijos. Situacija susijusi ne tik su atskirais asmenimis ir organizacijomis, bet ir su bendromis žaidimo taisyklėmis... Turi būti tvirtai nustatytos taisyklės, jei norime surasti būdą dabartinėms problemoms išspręsti.
Tačiau „Siloviki“ šalininkai smogė atsakomąjį smūgį.
Kasjanovo žodžiams dėl privatizacijos proceso neliečiamumo per televiziją viešai paprieštaravo nuosavybės ministro pirmasis pavaduotojas Aleksandras Bravermanas. Kalbėdamas apie Lebedevo bylą, Bravermanas pareiškė negalįs atmesti „kai kurių privatizacijos atvejų juridinio peržiūrėjimo“ galimybės.
O ekonomikos ministras Germanas Grefas duodamas interviu žurnalistams pripažino, kad dešimties metų senaties terminas, numatytas individualios privatizacijos transakcijoms užginčyti, stambiausioms bendrovėms dar nepasibaigė.
Per spaudos konferenciją liepos viduryje Rusijos prokuratūros atstovas viešai užsipuolė Kasjanovą, pareikšdamas, kad premjero kritika dėl Lebedevo įkalinimo rodo neteisėtas pastangas „daryti spaudimą teismams“.
Kol liberalai ir „Siloviki“ aiškinosi, kurie yra geresni, viešai šmeiždami vieni kitus, Putinas laikėsi toliau nuo šių peštynių. Jis vyko oficialaus vizito į Londoną (ironiška, vizito tikslas buvo pristatyti Rusiją kaip saugią investuoti šalį), kur galėjo paneigti visą informaciją apie „Jukos“ puolimą ir kartu atsikratyti bet kokios atsakomybės už šiuos veiksmus.
Tai buvo „rankų nusiplovimo“ metodas, kurį jis naudojo ir anksčiau, ypač tada, kai oligarchas Vladimiras Gusinskis buvo išguitas iš Rusijos. Nepriklausomas laikraštis „Novaja Gazeta“ rašė, kad nors prezidentas atvirai nedeklaravo savo pasirinktos pozicijos, jis vis dėlto pasidavė buvusių KGB vyrukų, dabartinių Kremliaus „Siloviki“ atstovų, poveikiui.
Rašydamas apie „Siloviki“ kaip apie „KGB Korp.“, laikraštis teigė, kad jie buvo persisunkę saugumo tarnyboms būdingo nepasitikėjimo tais Rusijos visuomenės elementais, kuriems, regis, nesvetima buvo užsienio įtaka. „KGB Korp.“ konservatoriai vakarietiškus Chodorkovskio įsitikinimus vertino kaip ypač pavojingus.
Susilpninę arba perėmę Chodorkovskio imperiją, jie ne tik pasipriešintų Vakarų įtakai, bet ir išsaugotų savo turimas valdžios pozicijas ir turtus.
Abipusių kaltinimų sūkuryje vis stiprėjantis netikrumas dėl privataus verslo ateities Rusijoje turėjo aiškiai neigiamą poveikį verslo pasitikėjimui. „Jukos“ akcijų vertė nukrito daugiau nei 7 procentais po to, kai buvo paskelbta, kad valdžia įsakiusi pradėti naują bendrovės mokesčių politikos tyrimą. Stiprėjant puolimui Chodorkovskis išliko stebėtinai ramus ir pasitikėjo savimi.
Viena jo artimų patarėjų, Margery Kraus iš Jungtinių Valstijų, pasakojo man tik kartą mačiusi jį neryžtingą ir susirūpinusį.
Kraus: Chodorkovskis lankėsi Vašingtone kažkokiais kitais reikalais ir paprašė susitikti akis į akį – jis to niekuomet nedarydavo.
Paprastai iš jo neišgirsdavai: „Susitikim kur nors bare.“ Jis norėjo, kad ateičiau viena. Tuo metu iš tiesų buvo dėl kažko susirūpinęs. Norėjo, kad žinotume, jog už horizonto tvenkiasi debesys. Kai paklausiau, kodėl jis taip mano, atsakė esąs susirūpinęs, kad FST įgauna vis didesnę kontrolę Kremliuje; kad tarp tenykščių jėgų vyksta trintis ir kad jis dėl to, atrodo, gali turėti bėdų. Jis leido suprasti, kad yra saugus, nors tiksliai neprisimenu, kokius žodžius sakė, bet pabrėžė sumokėjęs visus mokesčius ir...
Sixsmithas: Jis buvo sumokėjęs visus mokesčius, kurių jie tuo metu reikalavo?
Kraus: Taip. Tuomet jie sugrįžo ir pareikalavo dukart didesnės sumos, o jis atšovė tokiam spaudimui nepasiduosiąs.
Sixsmithas: Tai jis buvo ryžtingai nusiteikęs jau pradiniame etape?
Kraus: Taip. Sprendžiant iš to, kas tuomet vyko, ir galvojant apie jūsų klausimą, – kodėl jis susirėmė su Kremliumi, – man susidaro įspūdis, kad jam pasirodė, jog atėjo metas šaliai judėti pirmyn ir „gyventi taip, kaip gyvena kitos šalys“, nustoti kyšininkauti ir paskelbti tikrą kovą su korupcija. Bent jau tokią motyvaciją jis skelbė.
„Jukos“ konfliktas smarkiai sudrebino šalies akcijų rinkas – per dvi savaites akcijų rinka neteko 20 milijardų JAV dolerių.
Chodorkovskis garsiai prabilo apie tai, kad užsienio investuotojai nutrauks investicijas į Rusiją ir atsiims jau įdėtas investicijas, jeigu klausimas nebus išspręstas.