O radikalumo link krypstantis liberalizmas patiria neįtikėtiną transformaciją: draugiškumas etninėms mažumoms virsta neapykanta dominuojančiam etnosui, šiuo atveju – lietuviškumui ir viskam, kas užtikrina lietuvybės išsaugojimą, pavyzdžiui, valstybingumui. Stebėtis čia nėra ko, nes visos radikalizmo rūšys turi labai daug bendrų bruožų, nesvarbu, kokia idėja būtų radikalizuojama. […] Liberaliosios lietuvių inteligentijos įprotis visa tai, kas sudaro nacionalinės europietiškos valstybės esmę, vadinti nacionalizmu, yra ypač pavojingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ši radikalizmo atmaina Lietuvoje nėra periferinė, priešingai – ją diegia labai įtakingi ir daug galių turintys asmenys, priklausantys intelektualinio elito viršūnei. Antra, ultraliberalizmas yra bendruomenės naikinimas, vaizdžiai tariant, įjungus „autopilotą“, t. y. pasitelkus tos bendruomenės intelektualus. Visuomenė įpratusi jais pasitikėti, todėl jai ypač sunku suprasti, kad žodžiai, kuriuos ji girdi, yra ne kas kita, o kaimyninių šalių šovinizmo aidas“, – daug aistrų sukėlusio ciklo „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ 4-ojoje dalyje pabrėžia Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė.
Straipsnyje „Vieno žmogaus istorija“ aptariama 2012 m. išleista pusiau biografinė Tony’o Judt’o knyga „Permąstant XX amžių“, sudaryta iš jo pokalbių su jaunesnės kartos istoriku Timothy Snyderiu. Veikalo recenzentas Francis Fukuyama sako: nepaisant kairuoliškų ideologinių pažiūrų, Judt’ui rūpėjo išsiaiškinti, kaip „galėjo atsitikti, kad tiek daug šviesių žmonių įtikėjo pasakojimais, turėjusiais tokias siaubingas pasekmes?“ Šis klausimas susijęs su komunizmu – „intelektualine šimtmečio nuodėme“, lėmusia, kad daugybė žmonių buvo pasmerkti, neva „jų pačių ateities labui“. Judt’o nusivylimas šiuolaikine kairiąja mintimi ilgainiui užkabino ir 8-ajame dešimtmetyje suklestėjusias kultūros studijas. Istoriko manymu, ši grupuotė Marxo proletariatą paprasčiausiai pakeitė „moterimis, studentais, valstiečiais, juodaodžiais, vėliau gėjais ir apskritai bet kuria grupe, turinčia rimtų priežasčių, kad keiktų dabartinę padėtį, ypač galią ir autoritetus“.
Išskirtinį interviu „Kultūros barams“ davė garsiosios knygos „Europos išradimas“ autorius Gerardas Delanty. Atsakydamas į Almanto Samalavičiaus klausimus, jis savikritiškai pripažino: „Nepaisant stipriųjų pusių, toji knyga turi nemažai trūkumų. Paradoksalu, bet tie trūkumai veikiausiai ir buvo jos sėkmės priežastis. Esminį teiginį, kad europinis tapatumas visada buvo kuriamas pagal priešiškumo Kitam laipsnį, išreiškiau pernelyg politizuotomis kategorijomis. Ketinu tai peržiūrėti ir pateikti labiau niuansuotai. […] Pastaruoju metu rašau naują minėtos knygos versiją, ji vadinsis „Europos išradimas dar kartą: nauja kritinė istorija“.
Spausdinamas įdomus interviu su Lietuvos Respublikos ambasadore Prancūzijoje Jolanta Balčiūniene „Padedame prancūzams atrasti ir suprasti Lietuvą“.
„Misija Sibiras’11“ dalyvis Juozas Valčiukas pasakoja, ką patyrė lankydamasis tremties vietose: „Tai ne ekskursija ar gamtos pažinimo kelionė. Tai galimybė prisiliesti prie istorijos, būti jos liudytoju, vaikštant amžiams čia likusių žmonių kančios keliais, o tvarkant kapus – nusilenkti žemei, kurioje palaidota dalis Lietuvos, ir nevalia to pamiršti.“
Algirdas Patackas diskusiniame straipsnyje „Vytautas Didysis – Rex electus?“ rašo: „Tautos, ypač tos, kurių dabartis yra blankesnė nei praeitis, dažnai išskiria kokį nors vieną tragišką savo istorijos epizodą, tapusį mitiniu ir įsirėžusį visiems laikams į istorinę atmintį. Serbams – tai Kosovo laukas, pralaimėtos kautynės su turkais, airių katalikams – mūšis prie Boinės, lenkams – Abiejų Tautų Respublikos padalijimai… Mums, lietuviams, – tai prarasta karališkoji Vytauto karūna. Prarasta ir tiesiogine, ir mitine prasme. Šis depresyvus sindromas savo šešėliu tebėra užgulęs ir naująją, besiformuojančią istorinę savimonę. Tai atsispindi net naujųjų laikų istorikų žodyne: nepasiskelbusioji imperija, neįvykdžiusi misijos, šiaudinė ir t. t.“ Trumpai aptaręs Vytauto karūnos epopėją, autorius primena, kad „Europos istorijoje esama precedentų, kai karalius tituluojamas electus“, ir teigia: „karališkasis titulas – Rex electus – Vytauto Didžiojo atžvilgiu yra visiškai legalus ir toleruotinas šalia įprastinio, nebent koją pakištų pastaruoju metu ypač suklestėjęs seklus pseudoakademiškumas ir naujalietuviškas saviniekos kompleksas...“
Net trys autoriai – Tomas Kiznis, Matthew Shaughnessy, Radvilas Urbaitis klausia: „Kokių paskirčių būna atsitiktinis neorenesansas?“ Pasak jų, tai bandymas „be krislo pagiežos“ aptarti naująją skulptūrą Jurbarke, pavadintą „Skelbiu žinią Jurbarkui apie Magdeburgo teisę“. O kartu jie aiškinasi, kodėl „šliejamasi prie lengvo neorenesanso: kvazineorenesansinės manieros neapibendrintų formų natūralaus dydžio skulpūrėlės, šen bei ten žingsniuojančios gatve, prisėdusios ant suolelio ar lipančios pro kaminą, – tikras Romualdo Kvinto paminklų potvynis visoje Lietuvoje.“
Kad 2012-ieji paskelbti muziejų metais, primena Odeta Žukauskienė, aptardama parodą Kaune „Mirabile Visu/Nuostabu matyti“.
Spausdinamas šmaikštus Auguste’o Villiers de l’Isle Adamo, vieno iš „prakeiktųjų poetų“, apsakymas „Alternatyvos“, kurio vertėja post scriptum paaiškina, kodėl verta įsiskaityti į šį beveik prieš pusantro šimtmečio parašytą apsakymą: „Mat siužetas, kuris anuomet atrodė grynas pramanas, televizijos amžiuje tapo kasdienybe. „Plačiosios masės skaito ne tam, kad mąstytų ir darytų išvadas“, – teigia apsakymo herojus, dienraščio redaktorius. „Plačiosios masės žiūri ne tam, kad plėstų akiratį, juo labiau ne tam, kad susimąstytų“, – mintyse pritaria bet kuris televizijos vadovas, akis įsmeigęs į reitingų lenteles. Garsiai ir viešai tvirtina, žinoma, atvirkščiai, bet esmės tai nekeičia. Dažnas televizijos darbuotojas nuoširdžiai nekenčia žiūrovų dėl prasto jų skonio ir primityvaus troškimo ekrane matyti kvailesnius ar bent nelaimingesnius už save, bet diena dienon tą jų poreikį uoliai tenkina. Niekas nebeklausia, ar taip ir turi būti, ar tai normalu?“
Kęstutis Šapoka straipsnyje „Keletas „protingo“ elgesio patarimų, arba Kaip „užmuilinti“ sovietmetį“ aptaria naujausius veikalus apie fotografijos istoriją ir dabartį. Aptaręs nenuneigiamai vertingas 3 monografijas, recenzentas, be kita ko, stebisi, kas verčia kai kuriuos autorius griebtis išradingos demagogijos. Antai Margarita Matulytė monumentalioje studijoje „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ lyg tarp kitko pamini faktą, kad žurnale „Sovetskoje foto“ lietuvių fotografas Antanas Sutkus dėl aklo pionieriaus nuotraukos buvo apšauktas net… Solženycinu. Vis dėlto lyginti šiuos du asmenis, net ir svetimomis rankomis, etiniu požiūriu yra jeigu ne amoralu, tai tikrai pernelyg „gudru“, – teigia recenzentas.
Paminėjome anaiptol ne visas šio „Kultūros barų“ numerio publikacijas. Įsigykite žurnalą – tikrai nenusivilsite.
O jeigu norite paremti „Kultūros barus“, užpildykite specialią formą FRO512 ir galėsite 2% savo pajamų mokesčio skirti VšĮ „Kultūros barų“ leidykla“ (įmonės kodas 302514590, atsiskaitomoji sąskaita LT35 7044 0600 0757 9339).