Tai pirmas atvejis laikinojoje sostinėje, kai buvo sušaudyti net penki vyrai, rašoma didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusioje žurnalisto Dailiaus Dargio pirmojoje knygoje „Tikroji Daktarų istorija”.
Tyrimas vyksta vangiai
Ne tik šešėlinio pasaulio atstovus, bet ir paprastus miestiečius šokiravusį ginkluotą užpuolimą tiriantys Kauno prokurorai tikėjosi bent iki penkioliktųjų šio įvykio metinių rasti „Vilijos“ skerdynių organizatorius ir vykdytojus. Nors pasiekti šio tikslo teisėsaugininkams iki šių dienų nepavyko, savarankišką tyrimą atlikę Daktarai prieš keletą metų man pateikė savų versijų.
Atrodo, pareigūnų paieškos vyksta vangiai. Kalbinti teisėsaugininkai teigė, kad ši byla per metus į jų rankas pakliūva du sykius – tiek kartų juos pasiekia įvairūs pranešimai, naujos versijos ir gandai, kuriuos jie paprastai įvardija kaip nepatvirtintus, miglotus.
Ar nužudytų kauniečių iš žemesnio rango Daktarų aplinkos byla bus ištirta, ar ne, regis, jau nelabai kam svarbu. Keista, tačiau apie šiuos įvykius nebuvo linkę kalbėti ir kai kurie aukšti Kauno teisėsaugos pareigūnai, bandę išnarplioti šį visuomenę šokiravusį nusikaltimą.
„1993 metais, formuojantis mūsų valstybei, kai visus buvo apėmusi didžioji privatizavimo manija, Lietuvoje buvo nušauta nemažai asmenų. Deja, dauguma šių nusikaltimų lig šiol neatskleisti. Pagrindinės dvi priežastys – silpnas tuometės policijos darbas, kiti šalį sudrebinę nusikaltimai, kurie tiesiog užgožė „Vilijos“ įvykius“, – kalbėjo Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS) vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Gediminas Bučiūnas.
2003-iųjų rudenį, praėjus lygiai dešimčiai metų po kruvinųjų „Vilijos“ įvykių, tik po ilgai trukusių įkalbinėjimų man pavyko prašnekinti ne tik šią bylą tiriantį prokurorą, bet ir Henriką Daktarą, kuris tik dėl laimingo atsitiktinumo tąsyk išvengė samdomų žudikų kulkų.
Scenos žvaigždės ir banditai
Kauno Vilijampolėje, Varnių gatvėje, veikiantis 4 tūkstančių kvadratinių metrų ploto „Vilijos“ restoranas ir kiti su juo sujungti objektai buvo privatizuoti 1992 metais.
Iš kelių objektų susidedančio pastato, kuriame buvo įkurtas restoranas ir bene pirmasis Kaune naktinis baras, tarnybinėse patalpose Daktarų klestėjimo laikais kone kiekvieną rytą būdavo rengiamos „zborkės“ – gaujos viršūnių susirinkimai.
Buvę operatyvininkai prisimena, kad „Vilijoje“ dažnai apsilankydavo automobilių netekę kauniečiai. Jie ateidavo, trumpai pasišnekėdavo su Daktarų veikėjais, neretai susimokėdavo ir galiausiai susigrąžindavo iš banditų savo transporto priemones. Kalbama, kad „Vilijos“ restorane buvo kruopščiai saugoma vogtų automobilių registracijos knyga, kurioje būdavo tvarkingai sužymėtos transporto priemonės ir jų savininkai.
„Vilijos“ restoranas garsėjo ir tuo, kad iki paryčių čia vykdavo pašėlusios Slabadinių puotos, į kurias nesidrovėdami kartkartėmis atvykdavo ir kitų miesto grupuočių vadeivos, tuometės Kauno miesto tarybos nariai, aukščiausi teisėsaugininkai ir verslininkai.
„Nors tais laikais stengdavausi sugyventi ir su protingais veikėjais, ir su „torpedomis“, kai kurie „Vilijoje“ per daug išgėrę „torpedos“ kartais būdavo visai neprognozuojami, todėl tekdavo jiems nusileisti. Bent sykį per savaitę į „Viliją“ įsiverždavo ir būrys ginkluotų „Aro“ pareigūnų. Jie aiškindavo, kad ieško didžiausių šalies nusikaltėlių. Manęs čia jie nė sykio neaptiko, nes tuo metu paprastai jau ilsėdavausi Užliedžiuose“, – knygos autoriui pasakojo H. Daktaras.
Šio restorano publiką nuolat kaitino žinomi estrados dainininkai, striptizo šokėjos, humoristai, TV programų vedėjai. Gastroliuodamos po Lietuvą į „Viliją“ buvo užklydusios ir legendinės vokiečių popgrupės „Boney M“ egzotiškos išvaizdos juodaodės atlikėjos. Čia vieną pirmųjų praeityje populiarios televizijos laidos „Taip ir Ne“ filmavimų suorganizavo jos autorius Arūnas Valinskas.
Plačiai „Vilijoje“ nuskambėjo ir naujametis 1995-ųjų vakarėlis, kai čia dainavusią Džordaną Butkutę apkūlė pats H. Daktaras. Tačiau jis neigė kada nors prieš ją pakėlęs ranką, o Dž. Butkutė iki šiol nenoriai kalba apie incidentą su nusikalstamo pasaulio lyderiu.
Šaudė du samdomi žudikai
Pasikėsinimo į anų laikų aukščiausio rango Kauno kriminalinio pasaulio autoritetus istorija praėjus daugeliui metų darosi vis mįslingesnė.
Ankstų 1993-iųjų spalio 7-osios, vėliau Vilijampolės gyventojų praminto kruvinojo ketvirtadienio, rytą į „Vilijos“ restorano administracines patalpas, iš anksto sutartą pasitarimą, atvyko pagrindiniai Daktarų bosai: H. Daktaras, V. Gudzinskas, V. Siaurusevičius-Siauras ir A. Laurinavičius-Luras.
Netrukus čia pasirodė ir H. Daktaro asmens sargybinis Romas Lukoševičius, praeityje žinomas boksininkas, Alytaus kriminalinės įžymybės Kubės buvęs apsaugininkas R. Varanavičius-Kikilis, Remigijus Vizgirdas (R. Vizgirdo-Halto sūnus), Andrius Janulevičius, „Vilijos“ administratorius Petras Bulvydas ir H. Daktaro žmonos Ramutės giminaitis Vytautas Kazakevičius.
Maždaug po minutės į „Viliją“ įbėgo du ginkluoti vyrai.
Administracinio pastato prieangyje jie susidūrė su Kikiliu, išėjusiu pasidomėti po šias patalpas šmirinėjančiu nepažįstamuoju. Jį iškart pakirto iš galingo automato paleistų kulkų serija.
Peržengę lavoną, šaltakraujai samdomi žudikai įsiveržė į nedidelę salę ir pradėjo šaudyti į čia esančius – A. Janulevičių, V. Kazakevičių, R.Vizgirdą ir P. Bulvydą.
Pastarasis vėliau buvo nuvežtas į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, bet mirė ant operacinio stalo.
„Mums kalbantis į kabinetą pro duris netikėtai galvą kyštelėjo kažkoks treningus vilkintis vyrukas. Pamatęs, kas yra kabinete, iškart išskubėjo į lauką, – prisimena Henytė. – Netrukus Luras mane pakvietė į kitą, baltąją, restorano salę pasišnekėti. Tuo metu vyko intensyvios restorano priestato statybos, todėl už durų pasigirdo garsas, primenantis kalamą skardą. Anuomet buvau tikras karštakošis, todėl labai susinervinau ir pamaniau, kad teks nueiti ir paauklėti tuos triukšmadarius darbininkus.“
Išgirdęs šūvius H. Daktaras truputį pravėrė kabineto duris ir apstulbo išvydęs totoriškų veido bruožų vyrą su „Kalašnikov“ automatu rankose. Henytė atsargiai uždarė duris. Žudikai nepastebėjo.
Ne mažiau pasisekė ir A. Laurinavičiui, V. Gudzinskui, V. Siaurusevičiui bei R. Lukoševičiui.
Atlikęs savo darbą, žudikų duetas nuėjo į restorano prieigose esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur jų laukė juodos spalvos BMW automobilis vogtais registracijos numeriais.
Egzekucijos pabaigoje jie į „Vilijos“ vidų švystelėjo granatą ir dar vieną savos gamybos galingą sprogmenį. Kad kas nors nemėgintų vytis, skubėdami į automobilį pro šoninius langus dar paleido kelias automatų serijas.
Vėliau greta Daktarų restorano esančios tuometės Kauno 24-osios vidurinės mokyklos mokytojai teisėsaugininkams pasakojo, kad jie pastebėjo per mokyklos stadioną dideliu greičiu lekiantį juodą BMW.
Tuo metu vyko kūno kultūros pamoka, stadione buvo būrelis moksleivių, kurie vos spėjo pasitraukti automobiliui iš kelio. Po to nuaidėjęs galingas sprogimas.
Šį įvykį stebėję vaikai sakė, kad pasijuto taip, lyg būtų pakliuvę į Holivudo kuriamo kovinio filmo sceną – vienintelis skirtumas tas, kad juodas automobilis BMW išties milžinišku greičiu artėjo jų link.
Praėjus keliolikai minučių po įvykio prie „Vilijos“ komplekso atbėgo netoliese esančių daugiaaukščių namų gyventojai, suvažiavo būriai ginkluotų, juodomis kaukėmis veidą slepiančių „Aro“ kovotojų, kriminalinės policijos pareigūnų, ekspertų, prokuratūros darbuotojų, žurnalistų ir fotografų automobilių.
Vos įžengę į nedidelę baltą salę pareigūnai išvydo stiklo duženas, kraujo klanus, ant stalo gulėjo krūva neatverstų spalio 7-osios laikraščių, stovėjo keli užsienietiško mineralinio vandens buteliukai.
Apie 15 valandą iš „Vilijos“ restorano buvo išnešami žuvusiųjų kūnai. Po baltomis ir melsvomis gėlytėmis išmargintomis paklodėmis – 20–35 metų kauniečiai, vienas – visai be galvos, kitas – nutraukta koja, trečias sumaitotas granatos.
Tą kruviną popietę Kauno morge dirbęs sanitaras, primygtinai reikalavęs neminėti jo pavardės, pasakojo, kad nors turėjęs gerokai paprakaituoti, tai buvusi pati pelningiausia diena ne tik jam, bet ir jo talkininkams.
Pašnekovas prisiminė, kad tąsyk prie ekspertų, palinkusių prie kulkų suvarpytų kauniečių kūnų, nuolat stovėjo keli patys aukščiausi Daktarų susivienijimo atstovai.
Į morgą atskubėję nervingi ir kupini keršto nusikaltėliai sanitarams iškart pateikė keletą pageidavimų. Žadėdami dosniai atsilyginti vilijampoliečiai primygtinai reikalavo, kad būtų nepriekaištingai užmaskuotos ant mirusiųjų veidų plika akimi matomos smogikų šūvių paliktos žymės, ir nedelsiant liepė aprengti jų atvežtais brangiais kostiumais.
Paprastai minimalų atlyginimą gaunančių sanitarų kišenės po tos dienos, tinkamai atlikus užduotis, gerokai papilnėjo.
Jau kitą dieną pareigūnai visuomenei paskelbė, kad tarp penkių nušautų vyrų nėra gerai žinomų Kauno gaujų narių, o tik restorano darbuotojai ir atsitiktiniai asmenys.
Žvilgsniai nukrypo į verslininkus
Tačiau, kaip teigė buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, tą dieną „Vilijoje“ nužudyti asmenys – visaverčiai Daktarų gaujos nariai, kuriems Henytė ir jo artimiausi sėbrai pavesdavo atlikti įvairias užduotis.
Netrukus Kauno teisėsaugininkų kabinetuose pasklido versija, neva Daktarų lyderiai inscenizavo pasikėsinimą į save. Tačiau buvo ir tokių, kurie netikėjo šia versija ir aiškino, kad įtakingus mafijos vyrus samdomi žudikai bandė nužudyti dėl asmeninės neapykantos.
Kraupų išpuolį patyrusios Daktarų šutvės narius kartkartėmis Kauno kriminalinės policijos darbuotojai pasikviesdavo pasišnekėti, tačiau jie nebuvo linkę dalytis savo versijomis.
Tomis dienomis Henytė buvo savo užmiesčio viloje Užliedžių kaime ir pasiuntė gaujos smogikus rinkti informacijos.
Jie privalėjo išsiaiškinti, kokios apie šias žudynes sklando pagrindinės versijos.
„Jau tą patį spalio 7-osios vakarą kriminalistai turėjo keturias įvykio versijas, o tarp Daktarų ir paprastų vilijampoliečių buvo pateikiama dar po keturias. Nenuostabu, nes tokiais atvejais kiekvienas norėjo įpiršti savąją“, – šyptelėjo H. Daktaras.
Tais laikais Kaune buvo girdėti kalbų, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje skandalingai pagarsėjęs kapitalizmo eros šauklys Arvydas Stašaitis ne tik puotaudavo, bet ir turėjo bendrų verslo reikalų su Daktarų autoritetais. Kalbėta, kad verslininkai susikirto dėl nesėkmingai „prasuktų“ bendrų reikalų, todėl nusprendė išžudyti Daktarus.
Kartą paprašytas prisiminti to laikotarpio įvykius vienas pirmųjų Kauno milijonierių A. Stašaitis šypsodamasis sakė: „Kai „Vilijos“ restorane buvo nušauti penki Daktarų žmonės, mieste pasigirdo kalbų, esą verslininkai nutarė, kad užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti Daktarams. Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, po kelių dienų pas mane apsilankė keli Vileikos bosai su H. Daktaru priešaky. Bet aš jiems paaiškinau, kad, neturėdamas su jais bendrų reikalų, šiaip sau, dėl pramogos, į juos nešaudyčiau ir nemėtyčiau granatų. Jie išklausė, matyt, viską suprato ir be pretenzijų išvažiavo.“
Kas užsakė skerdynes?
2003 m. rudenį H. Daktaras knygos „Tikroji Daktarų istorija” autoriui sakė, kad tik daugiau nei po metų savarankišką tyrimą atlikę Daktarai išsiaiškino, jog su šiuo pasikėsinimu yra susijęs Rimantas Zalagaitis-Zalaga ir vėliau, kaip manoma, dėl šio išpuolio suorganizavimo paslaptingai iš Lietuvos pasitraukęs Rimanto Ganusausko-Mongolo pusbrolis Ričardas Ganusauskas-Ganusia.
Vėliau R. Zalagaitis Amerikoje buvo suimtas ir nuteistas. Tačiau netrukus pirma laiko išleistas į laisvę, nes Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentams suteikė daug vertingos informacijos. Kalbėdamas su „federalais“ kaunietis jiems prasitarė ir apie „Vilijos“ žudynes.
Laisvėje Zalaga neužsibuvo. 2002 metų sausį jam vėl buvo uždėti antrankiai, šįsyk – Amsterdamo oro uoste. Jis buvo sučiuptas paaiškėjus, kad į Italiją bandė parplukdyti 17 kilogramų kokaino kontrabandą.
„Pripažinsiu – tai viena sunkiausių bylų mano praktikoje, nes čia itin specifinė publika. Čia galioja savi papročiai, vidinės taisyklės. Daugelis apklausiamųjų nelinkę prisiminti šio įvykio. Sunku apklausti net ir jų sutuoktines, meilužes, drauges. Dabartiniais plačiai atvertų sienų ir emigracijos laikais sudėtinga aptikti senose istorijoje minimus žmones. Nelengva nustatyti net ir tai, ar jie su padirbtais dokumentais yra kirtę sieną ir iškeliavę į Vakarus“, – kalbėjo prokuroras G. Bučiūnas.
Dėl „Vilijos“ žudynių buvo apklausti kone visi didžiausi Lietuvos kriminalinio pasaulio autoritetai – vėliau nužudytas Ramūnas Kuzminas, teisėsaugai parodymus teikęs Jonas Bielskis ir iki mirties už grotų pasiųstas Klaipėdos Gaidjurginių šulas Sigitas Gaidjurgis.
Prieš kiek laiko Kauno prokuroro kabinete buvo apklausti ir H. Daktaro žudynių užsakovais įvardyti R. Ganusauskas bei R. Zalagaitis, tačiau po apklausos jie buvo paleisti.
„Kadangi tai ikiteisminio tyrimo medžiaga, pasakysiu tik tiek, kad šie asmenys šiuo metu gyvena kažkur Europos Sąjungoje“, – paslaptingai šyptelėjo teisėsaugininkas.
Diskusijos su Japončiku
G. Bučiūnas nenoriai prasitarė, kad Kauno prokurorams dėl „Vilijos“ žudynių yra tekę apklausti net su tarptautine mafija siejamus veikėjus. Prieš keletą metų G. Bučiūnas su kolega – Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, ONKTS vyriausiuoju prokuroru Vladimiru Kakoškinu traukiniu vyko į Maskvą, garsųjį tardymo izoliatorių „Matroskaja tišina“.
Tada jame kalėjo garsiausiu Rusijos mafijos krikštatėviu vadinamas Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas, kuris 2009 metų spalį mirė ligoninės palatoje dėl komplikacijų, kurias sukėlė užpuoliko paleisti šūviai.
„Šio susitikimo metu jam pateikėme keletą klausimų dėl „Vilijos“ žudynių. Tikėtina, kad V. Ivankovas turėjo tam tikrų sąsajų su keliais šioje byloje minimais žmonėmis. Mūsų žiniomis, Lietuvoje tuo metu jam neteko viešėti, – prisiminė intriguojamą susitikimą su legendiniu Rusijos gangsteriu G. Bučiūnas. – Mūsų pašnekesys tęsėsi bemaž dvi valandas, prisipažinsiu, buvo įdomu su juo pabendrauti. Japončikas sužavėjo tuo, kad pasirodė esąs gerokai labiau išprusęs už mūsiškius, save vadinančius mafijos veikėjais. Su V. Ivankovu spėjome padiskutuoti ir politikos, istorijos, meno, literatūros temomis.“
Prokuroro G. Bučiūno nuomone, Henytei prabilti vis dar neleidžia vadinamasis Vilijampolės senosios kartos gangsterių garbės kodeksas, kategoriškai draudžiantis net menkiausius kontaktus su teisėsaugos pareigūnais.
„Apklausiamas H. Daktaras sakė nežinąs, kas yra žudikai. Pateikdamas parodymus jis aiškino: „Pasakoti ir paaiškinti negaliu. Jokių priešų neturėjau ir neturiu.“ Bet jei jis žurnalistams ir savo memuaruose tvirtina atlikęs savąjį tyrimą, galėtų ir mums pateikti iki šiol nežinomų bylos faktų“, – knygoje „Tikroji Daktarų istorija” kalbėjo prokuroras G. Bučiūnas.