– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kai parūpo rimčiau išsiaiškinti kai kuriuos pasaulio sąrangos klausimus, rasti ne bendrą, o savo žiūros tašką. Todėl ir iki šiol rašymas man ne tiek „produkto gaminimas“, kiek pasaulio ir savęs tyrimas, ieškesiai.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Normaliai jaučiuosi. Ypač po to, kai atėjo suvokimas, kad būti kokios nors, kad ir retesnės, profesijos atstovu nėra nei prakeiksmas, nei privilegija, o daug paprastesnis ir, tiesą sakant, kur kas stebuklingesnis dalykas – gebėjimas noriai, kantriai ir dorai dirbti savo darbą. Tik tiek. Šiandien man tai reiškia net tiek.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Nesididžiuoju nė vienu. O džiaugiuosi naujausiu – eilėraščių knyga „Kurčiam asiliukui“. Tai dėsninga. Vis dėlto jeigu reikėtų kam nors pasiūlyti perskaityt tik vieną savo knygą, turbūt rekomenduočiau „Meditacijas“.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Norėčiau rašyti kasdien, deja, nepavyksta. Vienoje savo knygoje („Tylintys tekstai“) Marcelijus Martinaitis tokius kasdien prie stalo rymančius rašytojus kiek pašaipiai pavadino staliais. O aš nematau čia nieko įžeidaus – jei nebūtų kitų rūpesčių, įsipareigojimų, buitinių darbelių, mielai tapčiau tokiu staliumi.
Anksčiau rašydavau naktimis, dabar darbingiausias laikas tapo rytmetys, nors ir ne itin ankstyvas. Žodžiu, iš pelėdos tapau kone vyturiu.
Jeigu rašau kokį žurnalistinį tekstuką, galiu klausytis muzikos, bet jeigu tekstą, kuris reikalauja ypatingos sukaupties, tuomet jau ir muzika ima blaškyti.
Būna periodų, kai rašau po 10-12 valandų per parą, bet toks intensyvumas yra pavojingas, visur būtinas saikas, mokėjimas proporcingai dozuoti netgi kūrybiškiausių laikotarpių valandas. Pamažu vis dar mokausi šito.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Labai paprastai: žmogus, kuris mėgsta skaityti. O mano knygų idealus skaitytojas yra tas, kuris per gyvenimą keliauja panašia linkme, kokia judu ir aš. Dvasine, intelektualine, estetine, gal net ir filosofine-teologine, gyvenimo patirties panašia linkme. Pasukusiems kita kryptimi mano tekstai, bijau, gali beveik nieko ir nebyloti.
– Kas yra gera knyga?
– Man gera knyga ta, kurią labai knieti, traukte traukia perskaityti. O labai gera – prie kurios norisi grįžti mažiausiai du kartus.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Kadaise tai buvo Čipolinas, seminolų vadas Oceola, Šerlokas Holmsas, Odisėjas, Don Kichotas, Šveikas etc. Dabar jau teliko gal tik du: vyrų giminei atstovauja Jėzus Kristus, moterų – Marija Magdalietė. Aišku, jeigu išvis juos galima vadinti personažais. Veikiau idealiais siekiniais.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Kai skaitai įdomias, į savo verpetą visą tavo esybę įtraukiančias knygas, dažnai tapatiniesi su jų herojais. Ypač vaikystėje ir jaunystėje. Vėliau herojus keičia personažai, kurie atskleidžia, atidengia, išryškina daugelį pasaulio ir žmogaus problemų, gana skaudžių taškų ar net pūlinių, bet tapatintis su jais norisi vis rečiau.
Paskutinę gal kiek pokeistę, kone priverstinę „sutaptį“ pajutau skaitydamas Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jame šmėkšteli toks jaunas tibetietis (pamiršau jo vardą – lyg ir Tenvaras Ošaras, lyg Ošvaras, bet gal ne), taigi ne vieną jo charakterio teigiamą ir neigiamą savybę tuo metu buvau aptikęs ir savyje.
Ir nežinia, kuris su kuriuo buvo “susitapatinęs“...
Paskui „atsitapatinome“.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Apie jokią. Kartą, pradėdamas rašyti vieną knygą, žinodamas, koks ilgas ir pragariškas darbas laukia, pagalvojau: tos knygos modelis jau yra mano sąmonės dugne (tarkim, tamsiausiame pasąmonės urvelyje...), tai ar nebūtų paprasčiau išsitraukti burtų lazdelę ir mostelėti ja: tegu visiškai baigtas rankraštis šią akimirką atsiranda ant mano stalo!
Tačiau netrukus suvokiau visišką šios minties idiotizmą – juk mano būdo, mano prigimties rašytojas rašo ne dėl galutinio „produkto“, ne dėl finansinės sėkmės, ne dėl populiarumo penketukų ar dešimtukų, o dėl paties proceso. Tasai procesas yra rašymas ir sykiu savo slėpinių tyrimas, vidinė kelionė, dvasinė-intelektualinė sklaida – štai kas čia svarbiausia! Tu kuri tekstą, o tekstas beveik lygiomis teisėmis kuria tave. Jeigu mostelėtum burtų lazdele ir be jokių pastangų ant stalo išvystum netgi šedevro rankraštį, tai būtų apvalus nulis, elementari prekė, dar viena sukalta taburetė, ir tiek.
O jeigu knyga atsiranda kaip vidinės kelionės rezultatas, tuomet tu jau esi dosniai apdovanotas, nors, kas be ko, nejauti paniekos nei finansinei sėkmei (jeigu tokia būtų...), nei populiarumo reitingams, nei panašiems knygos – jau kaip daikto – galimiems nutikimams bei nuotykiams.
Todėl nenoriu būt parašęs jokios ne savo knygos, nepavydžiu net didžiųjų genijų tekstų, nors, kas be ko, šiek tiek galbūt pavydžiu to, ką jie patyrė juos rašydami.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Galvon toptelėjo dvi labai smagios, nors ir rimtos knygos: Gintauto Dabrišiaus eilėraščių rinkinys „Joju vienas“ ir Jurgio Gimberio knyga „Yra papildomų sąlygų“, pavadinta skaitiniais.
Štai kad ir toks Jurgio G. viražas: „Į kai kuriuos klausimus džentelmenas negali atsakyti „ne tavo reikalas“, todėl priverstas sakyti „eik tu nachuj“.
Manau, tai ir šmaikštu, ir džentelmeniška, ir labai aktualu bendraujant su tam tikros natūros asmenimis. (Tiesa, šis sakinys, regis, iš kitos Jurgio knygos – „Papašos testamentas“, bet nesvarbu.)
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šiuo metu skaitau Gao Xingjiano „Dvasios kalną“, o šalia lovos guli dar vienas kalnelis knygų – nuo daoizmo klasikų iki Franzo Kafkos „Dienoraščių“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tai kone visų religijų pirminiai šaltiniai, pamatiniai šventraščiai. Sunkiai pasiekiamu dydžiu laikau bemaž visą Fiodoro Dostojevskio kūrybą, mėgstu daugelį Antono Čechovo apsakymų, nežinau net kodėl, tačiau bent kartą per kelis metus būtinai perskaitau Jerome'o D. Salingerio apsakymą „Skiriu Ezmei – su meile ir neganda“ (jis man atlieka beveik tobulai proporcijas jaučiančio kamertono paskirtį), neseniai didelę nuostabą pajutau skaitydamas iki tol man mažai žinomo Fernando Pessoa poeziją.
Daug yra gerų knygų, labai daug. Bet netgi jų, gerųjų, ne visų tau reikia.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Ta liga jau persirgau. Jei esi darnoje su savimi, gali puikiai pasišnekėti/pasitylėti ir su tuo žmogumi, kuris nėra perskaitęs nė vienos knygos.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Jos yra faktas, o faktas – sunkiai paneigiamas dalykas. O ir neigti nematau prasmės. Tai beveik (suprantu, kad ne visai!) tokia pati knyga, ir tiek. Dar daugiau – tasai kone knygos dydžio aparatukas gali sutalpinti ištisą biblioteką!
Problemą įžiūriu kitur: autorių teisės, leidyklų teisės, masinis piratavimas, kai visiems gerai, bet rašytojai, leidėjai lieka „ant ledo“. Kitaip sakant, vieni pagamina prekę, o ja, kaip savo nuosavybe, naudojasi ar net iš jos pelnosi kiti apsukrūs tarpininkai. Tačiau tai jau teisės ir teisėsaugos klausimai, beje, kai kuriose šalyse, regis, ne taip paprastai išsprendžiami. Arba išvis nesprendžiami.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Rašau trumpų eseistinių pamąstymų knygą, kuri kol kas vadinasi „Lapės gaudymas“. Apie ką ji? Niekada nežinau, apie ką yra mano knygos. Apie patį mąstymą, jo paradoksalumą? Bet ne, greičiau, kaip įprasta sakyti, jos apie tai, apie ką rašoma ir visose visų epochų knygose – apie meilę... Ir nemanau, jog tai vien pigus juokelis.
Pagrindiniai biografijos faktai
* D.Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, Literatūros muziejuje, vėliau „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi.
* Debiutavo 1980 m. eilėraščių rinkiniu „Žeme kaip viršūnėmis“. Vėliau išleido eilėraščių knygas „Lapkritis veidrodyje“ (1985), „Tylinčiojo aidas“ (1988), Žuvusi avis“ (1991), „Drabužėliais baltais“ (1994), „Meditacijos“ (1997), „Mirti reikia rudenį“ (2000), „Karvedys pavargo nugalėti“ (2005), „Kurčiam asiliukui“ (2011). Taip pat esė knygas „Komentarai“ (1990), „Dykinėjimai“ (1999), „Lietaus migla Lu kalne“ (2002) ir romaną „Kazašas“ (2007).
* D.Kajokui 1992 m. paskirta Jotvingių premija, 1995 m. jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1998 m. jam įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“, 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija..
* Kūryba versta į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, lenkų, suomių, vengrų, gruzinų, ukrainiečių, latvių, slovėnų kalbas.
* D.Kajokas šiuo metu gyvena ir dirba Kaune.